Šermenys

Šermenys ispanų tapytojo Julio Romero de Torres paveiksle (1895 m.)

Šermenys, dar vadinamos budynėmis, budėtuvėmis (tarm. pagrabas[1][2]) – socialinis pobūvis, susijęs su žmogaus mirtimi, vykstantis prieš laidotuves, iki išvežant velionio kūną laidojimui į kapines. Tradiciškai šeimos ir bendruomenės nariai, buvę draugai stebi mirusio žmogaus kūną, dažniausiai mirusiojo namuose, taip pat šiam tikslui įrengtuose laidojimo namuose ar kitoje patogioje vietoje. Šermenys yra daugelio kultūrų mirties ritualų dalis. Tai leidžia paskutinį kartą pabendrauti su mirusiuoju, suteikiant laiko gyviesiems išreikšti savo mintis ir jausmus su mirusiuoju. Akcentuojama prisikėlimo iš numirusiųjų viltis, dažniausiai palydint su malda ir liturginėmis apeigomis.[3] Dėl socialiai palankios atmosferos ir akcentuojamo dėmesio mirusiojo gyvenimui, o ne mirčiai, emocinis šermenų tonas kartais vertinamas kaip pozityvesnis nei pačių laidotuvių.[4]

Katalikiškoje tradicijoje budėjimas prie mirusiojo palydimas apeiginėmis šermenų maldomis ir giesmėmis, trunka 1–3 dienas. Šermenų giesmių melodijos ir kitos maldos oficialiai išleistos Romos katalikų apeigyno leidiniuose, įvairiuose liturginiuose maldynuose.[5]

Lietuvoje

Pagal seną paprotį, į šermenis atvykę svečiai žegnojasi, tyliai sukalba poterius, pareiškia užuojautą mirusiojo artimiesiems. Vakare susirinkus daugiau žmonių, giedamos tradicinės šermenų giesmės apie mirtį, Dievo teismą, apvaizdą, atgailą, skaistyklą ir dangų, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų užtarimą. Pertraukose tarp giesmių meldžiamasi pagal Biblijos tekstus.[5]

Iki XX a. pradžios paskutinis mirusiojo pagerbimas jo namuose trukdavo 2–3 dienas. Buvo atliekamos apeiginės raudos, giesmės, maldos. Šeimininkai svečiams surengdavo gedulingas vaišes, per naktines budynes duodavo naktipiečius. Lietuvininkai evangelikai mirusįjį, apdengtą balta drobule, apie savaitę laikydavo šaltoje patalpoje, dažniausiai namų rūsyje. Vakare prie jo skaitė maldas, naktį degino žiburį. Budynės su maldomis, raudomis, giesmėmis rengtos paskutinį vakarą prieš laidotuves. Tuomet į apeigas susirinkdavo kaimynai, visi kviestieji, kurie pernakt budėdavo, buvo deginama graudulinė žvakė (grabnyčia).[5][6][7]

Šaltiniai

Vikiteka: Šermenys – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Pagrabas lkz.lt
  2. ↑ Kaip vertinamas žodis „pagrabas“?[neveikianti nuoroda] vlkk.lt
  3. ↑ „Organising a funeral wake“. www.coop.co.uk.
  4. ↑ Davies, Douglas J. (2015). Mors Britannica: Lifestyle & Death-Style in Britain Today. Oxford: Oxford University Press. p. 129. ISBN 9780199644971.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Šermenys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  6. ↑ Šermenys. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T. IV (Rahn–Žvižežeris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
  7. ↑ Senovinės šermenų tradicijos: šarvojimas, kiaulės pjovimas ir rožančius delfi.lt