1812 m. karas tarp JAV ir Jungtinės Karalystės

1812 m. amerikiečių-britų karas
Šešiasdešimties metų karas, susijęs su Napoleono karais
Pagal laikrodžio rodyklę: Stipriai apgriautas Jungtinių Valstijų Kapitolijus po Vašingtono sudeginimo Mirtinai sužeistas Izaokas Brokas Kvinstono aukštumų mūšyje. Jūrų mūšis tarp amerikiečių karinio laivo Constitution ir britų karinio laivo Guerriere Tekumzės žūtis 1813 m. Temzės mūšio metu Andrew Jackson atremia britų puolimą Naujajame Orleane 1815 m.
Data 1812 m. birželio 18 d. – 1815 m. vasario 17 d. Vieta Šiaurės Amerika Atlanto vandenynas Ramusis vandenynas Rezultatas Esminių pokyčių nėra, prielaidos karui išnyko pasibaigus Napoleono karams tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Teritoriniai pokyčiai   Grąžintas status quo ante bellum tarp JAV ir Didžiosios Britanijos Susilpnėjusi Ispanijos kontrolė Vakarų Floridoje Tekumzės konfederacijos sutriuškinimas ir išformavimas
Priešininkai
Jungtinės Amerikos Valstijos Sąjungininkai: čoktau čerokiai žemumų krikai senekai (1813 m.)	Jungtinė karalystė Šablonas:Country data Upper Canada Šablonas:Country data Lower Canada Sąjungininkai: Tekumzės konferedacija probritiški saukai probritiški potavatomiai probritiški huronai probritiški dakotai probritiški odžibviai Kanavakės mohaukai Raudonos lazdos (angl. Red Sticks) probritiški menominiai probritiški vinebagai šešios Didžiosios upės tautos  Ispanija (nuo 1813 m.)
Vadai
James Madison Henry Dearborn John Rodgers Stephen Decatur Andrew Jackson William Henry Harrison William Hull	Philip Broke George Prévost Isaac Brock † Robert Ross † George Downie † Tekumzė †
Pajėgos
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV kariuomenė: 7000 (karo pradžioje) 35 800 (karo pabaigoje) JAV reindžeriai: 3049 Milicija: 458 463* JAV jūrų pėstininkai JAV karinis laivynas ir Jungtinių Valstijų mokesčių katerių tarnyba (karo pradžioje) Fregatų: 12 Kitų laivų: 14 kaperiai: 515 laivų[1] Sąjungininkai 125 čoktau	Jungtinė karalystė Britų armija: 5200 (karo pradžioje) 48 160 (karo pabaigoje) Milicija: 4000 Karališkieji jūrų pėstininkai Karališkasis laivynas Pagrindiniai laivai: 11 Fregatų: 34 Kitų laivų: 52 Provincijos jūrų laivynas ‡ (karo pradžioje) Laivai: 9 Sąjungininkai Sąjungininkai iš vietinių genčių: 10 000–15 000[2][1]
Aukos
Jungtinės Amerikos Valstijos: 2200 žuvo mūšyje[3] 5200 mirė dėl ligų[4] Iki 15 000 mirė dėl įvairių priežasčių[5][4] 4505 sužeista[6] 20 000 pateko į nelaisvę[7][8] 8 fregatos užgrobtos arba sudegintos 1400 prekybinių laivų užgrobta sugauti 278 kaperiai 4000 vergų išvaduoti arba pabėgo[9]	Jungtinė karalystė: 2700 žuvo mūšiuose ir mirė nuo ligų[4] 10 000 mirė dėl įvairių priežasčių[1][a] 15 500 pateko į nelaisvę užgrobtos 4 fregatos užgrobti ~1344 prekybiniai laivai (373 jų išvaduoti)[3] Sąjungininkai Vietinių genčių sąjungininkai: 10 000 mirė dėl įvairių priežasčių (įsk. karius ir civilius)[1][b] paimtų į nelaisvę priešininkų skaičius nežinomas  Ispanija: <20 aukų
* Kai kurie kariniai dariniai veikė tik savo regionuose  † Žuvę mūšyje  ‡ Pakrančių apsaugos ir pusiau jūrų pajėgos Didžiuosiuose ežeruose

1812 m. karas tarp JAV ir Jungtinės Karalystės – 1812 m. birželio 18 d. prasidėjęs ir 1815 m. vasario 17 d. pasibaigęs karas Šiaurės Amerikos žemyne, kuriame kovojo Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkės vietinės tautos prieš Jungtinę Karalystę ir jos pačios vietinius sąjungininkus Britų Šiaurės Amerikoje, su ribotu Ispanijos įsitraukimu Floridoje. Prasidėjo 1812 m. birželio 18 d., JAV paskelbus karą Jungtinei Karalystei. Nors dėl taikos sąlygų buvo susitarta 1814 m. gruodžio mėn. Gento sutartimi, karas oficialiai pasibaigė tik 1815 m. vasario 17 d., taikos sutartį ratifikavus Jungtinių Valstijų Kongresui.^{[10] [11]}

Įtampa kilo dėl ilgalaikių nesutarimų dėl teritorinės ekspansijos Šiaurės Amerikoje ir Didžiosios Britanijos paramos Tekumzės konfederacijai, besipriešinusiai JAV kolonijų įsikūrimui Senajame Šiaurės vakarų regione. Konfliktai paaštrėjo 1807 m., karališkajam laivynui pradėjus griežčiau riboti amerikiečių prekybą su Prancūzija ir verbuotojams į kariuomenę (Impressment), laikytiems Britanijos pavaldiniais (net ir tuos, kurie turėjo Amerikos pilietybę patvirtinančius pažymėjimus).^{[paaiškinti][12]} Nuomonės, kaip derėtų reaguoti, JAV išsiskyrė, nors dauguma Atstovų rūmuose ir Senate balsavo už karą. Požiūrio skirtumui reikšmingą įtaką darė partiškumas: Demokratų ir respublikonų partija pasisakė už, o Federalistų partija – prieš.^[c][13] Žinia apie britų siūlomas nuolaidas, padarytas siekiant išvengti karo, JAV pasiekė tik liepos pabaigoje, kai konfliktas jau buvo įsibėgėjęs.

Karališkasis laivynas įvedė veiksmingą JAV jūrinės prekybos blokadą, o 1812–1814 m. Britų reguliarioji kariuomenė ir kolonijinė milicija atrėmė daugybę amerikiečių puolimų Aukštutinėje Kanadoje. ^[14] Napoleono atsistatydinimas 1814 m. pradžioje leido britams nusiųsti papildomų karinių dalinių į Šiaurės Ameriką ir Karališkąjį karinį jūrų laivyną blokadai sustiprinti ir taip padaryti žalos JAV ekonomikai.^[15] 1814 m. rugpjūčio mėn. Gente prasidėjo derybos, kuriose abi pusės siekė taikos. Didžiosios Britanijos ekonomiką smarkiai paveikė prekybos embargas, o federalistai gruodį sušaukė Hartfordo konvenciją, kad įformintų savo nepritarimą karui.

1814 m. rugpjūtį britų kariuomenė užėmė Vašingtoną, iškart po to, kai amerikiečiai pasiekė pergales Baltimorėje ir Platsburge, nutraukdami kovas šiaurėje. Pietrytinės JAV amerikiečių pajėgos ir indėnų sąjungininkai nugalėjo antiamerikietišką krikų frakciją. 1815 m. pradžioje amerikiečių kariuomenė atrėmė galingą britų puolimą prieš Naująjį Orleaną, nors Gento sutartis jau buvo pasirašyta prieš 15 dienų, taigi formaliai karas buvo užbaigtas.^[16]

• Allen, Robert S. (1996). „Chapter 5: Renewing the Chain of Friendship“. His Majesty's Indian allies: British Indian Policy in the Defence of Canada, 1774–1815. Toronto: Dundurn Press. ISBN 1-55002-175-3.
• Benn, Carl (2002). The War of 1812. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-466-5.
• Carr, James A. (1979 m. liepos mėn.). „The Battle of New Orleans and the Treaty of Ghent“. Diplomatic History. 3 (3): 273–282. doi:10.1111/j.1467-7709.1979.tb00315.x.
• Clodfelter, M. (2017). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015 (4th leid.). Jefferson, North Carolina: McFarland. ISBN 9780786474707.
• Greenspan, Jesse (2018-08-29). „How U.S. Forces Failed to Capture Canada 200 Years Ago“. History.com. Nuoroda tikrinta 2020-07-20.
• Hickey, Donald R. (1989). The War of 1812: A Forgotten Conflict. Urbana; Chicago: University of Illinois Press. ISBN 0-252-01613-0.
• Hickey, Donald R. (2006). Don't Give Up the Ship! Myths of The War of 1812. Urbana: University of Illinois Press. ISBN 978-0-252-03179-3.
• Hickey, Donald R. (2012 m. lapkričio mėn.). „Small War, Big Consequences: Why 1812 Still Matters“. Foreign Affairs. Council on Foreign Relations. Suarchyvuota iš originalo 16 January 2013. Nuoroda tikrinta 2014-07-26.
• Leland, Anne (2010-02-26). American War and Military Operations Casualties: Lists and Statistics: RL32492 (PDF) (Report). Congressional Research Service.
• Order of the Senate of the United States (1828). Journal of the Executive Proceedings of the Senate of the United States of America. Ohio State University.
• Stagg, John C. A. (2012). The War of 1812: Conflict for a Continent. Cambridge Essential Histories. ISBN 978-0-521-72686-3.
• Arnold, James R.; Frederiksen, John C.; Pierpaoli, Paul G. Jr.; Tucker, Spener C.; Wiener, Roberta (2012). The Encyclopedia of the War of 1812: A Political, Social, and Military History. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. ISBN 978-1-85109-956-6.
• Weiss, John McNish (2013). „The Corps of Colonial Marines: Black freedom fighters of the War of 1812“. Mcnish and Weiss. Suarchyvuotas originalas 2018-02-08. Nuoroda tikrinta 2016-09-04.