2-asis lietuvių priešakinės sargybos pulkas
| 2-asis lietuvių priešakinės sargybos pulkas (2-asis LDK didžiojo etmono priešakinės sargybos pulkas) | |
|---|---|
 2-ojo pulko ulonas ir pasiuntinys | |
| Veikė | 1776–1795 |
| Valstybė |  Abiejų Tautų Respublika Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
|
| Rūšis | Kavalerija |
| Dydis | 150-612 |
| Būstinė | Barysavas, Mozyrius (1789 m.), Mariampolė (1790 m.), Vilkmergė, Anykščiai (1792 m. spalis). |
| Mūšiai | Pragos mūšis |
2-asis lietuvių priešakinės sargybos pulkas (2-asis LDK didžiojo etmono priešakinės sargybos pulkas) (lenk. 2 Pułk Przedniej Straży Buławy Wielkiej Litewskiej) – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės dalinys, kavalerijos pulkas, egzistavęs 1776-1795 m., dalyvavęs 1794 m. ATR-Rusijos karo (Kosciučkos sukilimo) kovose.
Organizacija, formavimas ir raida
Pulkas buvo suformuotas 1776 metais iš reformuojamų lengvosios kavalerijos dalinių (vėliavų).[1] [2] 1776 m. jame buvo 150 karių etatų.
1776 m. atliktos liustracijos (apžiūros) išvadose pulko būklė aprašoma taip:[3]
Šiame pulke išlieka netvarka. Jo kariams mokamas atlyginimas dar mažesnis nei Pirmojo pulko kariams, o štabe niekada nebūna daugiau nei 16 žirgų. Dislokacijos sąlygos (konsistencija) Eišiškėse yra gera, bet kukli. Reikalinga pulkui priskirti vieną ar du greta esančius didelius pastatus būsto sąlygų pagerinimui.
Pagal 1777 metų „kovo tarifus“ faktinis karių skaičius pulke siekė 150. Struktūriškai pulką sudarė štabas ir penkios vėliavos (kuopos): pulko vado (pulkininko), rotmistro J. Micučio (J. Micutty), rotmistro K. Ciechanoveckio (K. Ciechanowiecki), rotmistro M. Abramovičiaus (M. Abramowicz), rotmistro S. Songailos (S. Sągajłła).[3]
1789 m. patvirtintos Ketverių metų Seimo reformos numatė ATR kariuomenės karių skaičių padidinti iki 100 000. Kiek vėliau ši ambicija buvo sumažinta iki 65 tūkst.
Vykdant reformą pulko etatų skaičius iš pradžių buvo padidintas iki 514, vėliau – iki 612. Tuo tikslu, nors ir išlaikant 1776 m. nustatytą etatų skaičių, į pulką buvo papildomai priimta 340 karių, kas reiškė, kad vienu metu tarnyboje buvo 490 karių.[4] Šis rodiklis buvo išlaikomas iki Kosciuškos sukilimo pradžios.[5]
Mūšiai ir susirėmimai
- Pragos mūšis (1794 m. lapkričio 4 d.)[2][6]
Dislokacijos vietovės
- Barysavas, Mozyrius (1789 m.),
- Mariampolė (1790 m.),
- Vilkmergė (Ukmergė), Anykščiai (1792 m. spalis).[6]
Pulko kariai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinėje sistemoje karinio dalinio viršininku (lenk. szef) neretai būdavo jo vardinis (titulinis) vadas, teikdavęs finansinę paramą. Pulko viršininko pareigos, siejamos su dideliais atlyginimais, dažniausiai buvo laikomos sinekūra. Praktinis vadovavimas tekdavo profesionaliems (ar karininko patentą įsigijusiems) kariškiams, įvardijamiems lenkišku terminu dowódca. Pulkui paprastai vadovavo pulkininkas. Viršininkai turėjo teisę kelti savo pavaldinių karininkų laipsnius (stiprinti).
Nominaliu pulko vadu (šefu) tradiciškai buvo LDK didysis etmonas. Į tai nurodė ir pulko pavadinime buvęs LDK didžiojo etmono titulas.
Pagal 1777 m. patvirtintus nuostatus, pulko štabą sudarė šefas (viršininkas), papulkininkis (pulkininkas leitenantas), du majorai, pulko intendantas (kvartirmeisteris), revizorius, adjutantas ir pulko felčeris (gydytojas). Pulke turėjo būti keturi kuopoms vadovaujantys kapitonai, keturi štabo kapitonai, aštuoni poručikai ir aštuoni vėliavininkai (kornetai).[7] Apie 44% pulko karių buvo totoriai.[8]
Pulko vadai (šefai)
- Mykolas Kazimieras Oginskis (1768–1793 m.)
- Simonas Kosakovskis (1793–1794 m.)
Pulkininkai
- Mykolas Holinskis (lenk. Michał Hołyński) (1775–1778 m.)
- Juozapas Jelenskis (1778–1793 m.)
- Augustinas Kadlubiskis (1793-).
Uniformos
Pulko karininkai dėvėjo raudoną kepurę (konfederatką) su balta kokarda ir plunksna, be sidabrinių antpečių (epauletų). Draugai juosėjo raudonus diržus. Eilinio kario uniformoje, priešingai nei kitų pulko karių, nebuvo per petį permetamų diržų.[2]
Bibliografija
- Gembarzewski, Bronisław (1925). Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831. Towarzystwo Wiedzy Wojskowej.
- Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. Księgarnia Akademicka. Wydawnictwo Naukowe. ISBN 83-7188-239-4.
{cite book}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - Rospond, Vincent W. (2013). Commonwealth Armies of the Partitions 1770–1794. Great Britain: Osprey Publishing. p. 39. ISBN 978-1-84908855-8.
2nd Advance Guard Regiment Grand Hetman of Lithuania Josef Jelenski
Išnašos
- ↑ Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota., p. XXI.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Rospond, Vincent W. (2013). Commonwealth Armies of the Partitions 1770–1794. p. 39. //
2nd Advance Guard Regiment Grand Hetman of Lithuania Josef Jelenski
- ↑ 3,0 3,1 Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. p. 186.
- ↑ Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. p. XXI.
- ↑ Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. p. 185.
- ↑ 6,0 6,1 Gembarzewski, B., Rodowody pułków polskich i oddziałów równorzędnych od r. 1717 do r. 1831., p. 14.
- ↑ Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. p. 163.
- ↑ Machynia, Mariusz, Rakutis, Valdas, Srzednicki, Czesław (1999). Oficerowie wojska Wielkiego Księstwa Litewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska inżynieryjne i piechota. p. 187.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
