Abdelkaderas
| Abdelkaderas | |
|---|---|
| |
| Abdelkaderas 1860 m. Garbės Legiono ordino apdovanojimo proga | |
| Gimė | 1808 m. rugsėjo 6 d. prie Maskaros (Alžyras) |
| Mirė | 1883 m. gegužės 26 d. Damaskas (Sirija) |
| Veikla | karinis alžyriečių lyderis |
Abdelkaderas (Abdulkadiras, arab. عبد القادر الجزائري = Abd al-Qadir al-Dschaza'iri, 1808–1883 m.) – XIX a. vid. alžyriečių pasipriešinimo prancūzų kolonijinėms pajėgoms lyderis, šiuolaikinės Alžyro valstybės kūrėjas, religinis intelektualas.
Biografija
Abdelkaderas gimė 1808 m. rugsėjį prie Maskaros (dab. Alžyre). Nuo jaunystės jis buvo žinomas religingu ir išsilavinusiu žmogumi. Jo tėvas buvo sufijų Kadiritų ordino šeichas ir kartu su tėvu Abdelkaderas 1826−27 m. atliko hadžą. Lankėsi Kaire, Damaske ir Bagdade, kur dalyvavo susitikimuose su sufijų žinovais. 1832 m. Abdelkaderas tapo Maskaros emyru po tėvo Mahieldino mirties. Tuo metu Alžyre veikė prancūzų kolonijinė armija po 1830 m. karaliaus Karolio X suorganizuotos invazijos. Abdelkaderas suvienijo Vakarų Alžyro gentis Orane ir pasiekė pergalę 1834 m. birželio 28 d. La Maktos mūšyje prieš prancūzus. Jis per du dešimtmečius parodė ryškius karinio lyderio sugebėjimus, nors 1835 m. gruodį nesugebėjo apginti Maskaros nuo prancūzų kariuomenės įžengimo. Po pralaimėjimų prancūzams jis 1837 m. gegužę sudarė Tafnos taikos sutartį, kuria buvo pripažintas jo valdžios savarankiškumas vidinėse Alžyro dalyse, o jis pripažino prancūzų valdžią svarbiausiuose Viduržemio jūros pakrantės uostuose, Orane ir Alžyre. Po to per dvejus metus jis organizavo pasipriešinimą prancūzų ekspansijai vidiniame Alžyre sukurdamas savo valstybę. Organizavo reguliariąją kariuomenę, gyvenviečių įtvirtinimą, įvedė mokesčių sistemą, karais ir politika palenkė į prancūzų įtaką nepatekusias gentis ir Sacharos beduinus.
1840 m. pradėjęs vadovauti prancūzų maršalas T. R. Biužo de la Pikonri pradėjo karines kampanijas prieš vidinio Alžyro gentis. Po pralaimėjimų 1842 m. prie Tlemseno ir 1843 m. Smalos mūšyje Abdelkaderas pasitraukė į Maroką. Su naujai surinktomis pajėgomis jis 1844 m. pralaimėjo prancūzams Islio mūšyje, po ko marokiečiai atsisakė jam padėti. 1845 m. jis laimėjo vieną susirėmimą prie Sidi Brahimo ir vėl pasitraukė į Maroką. Susiderėjęs, kad jam bus leista pasitraukti iš Šiaurės Afrikos į Levantą, Abdelkaderas 1847 m. gruodį pasidavė prancūzams, tačiau pastarieji pažado netęsėjo ir iki 1852 m. įkalino jį Prancūzijoje, Po pilyje ir vėliau Ambuazo pilyje. Išlaisvintas Napoleono III Abdelkaderas keliavo į Osmanų imperiją ir 1855 m. apsigyveno Damaske, kur 1860 m. apgynė krikščionių grupę nuo drūzų ir maronitų fanatikų, už ką Prancūzija apdovanojo jį Garbės Legiono ordinu. Damaske jis domėjosi islamo filosofija, parašė kelias knygas. 1865 m. tapo masonu, su kurių principais susipažino Prancūzijoje. Jis gaudavo nemenką pensiją iš Prancūzijos vyriausybės, kuri bandė išnaudoti jo įvaizdį alžyriečių paramos Prancūzijos kolonializmui propagandos tikslais. Abdelkaderas mirė 1883 m. gegužės 26 d. Damaske. Iš pradžių jis buvo palaidotas šalia savo mėgstamo filosofo Ibn al Arabijaus kapo. 1966 m. jo palaikai perkelti į Alžyrą. Alžyriečių jis laikomas nacionaliniu didvyriu. Jo kovų baltos ir žalios štandartas buvo adaptuotas į Alžyro nacionalinę vėliavą.
Šaltiniai
- Alexander Mikaberidze. Conflict and Conquest in the Islamic World, 2011, t. I, p. 10-11
- Enciklopedija Britannica
- Spencer C. Tucker. Encyclopedia of Insurgency and Counterinsurgency: A New Era of Modern Warfare, 2013, p. 1-2