Budva

Budva Будва
Budvos senamiestis
Budva 42°17′17″ š. pl. 18°50′33″ r. ilg. / 42.28806°š. pl. 18.84250°r. ilg. / 42.28806; 18.84250 (Budva)Koordinatės: 42°17′17″ š. pl. 18°50′33″ r. ilg. / 42.28806°š. pl. 18.84250°r. ilg. / 42.28806; 18.84250 (Budva)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Juodkalnija
Savivaldybė	Budvos opština
meras	Rajko Kuljača
Gyventojų (2011)	13 338
Pašto kodas	85310
Tinklalapis	opstinabudva.com
Vikiteka	Budva
Kirčiavimas	Budvà

Budva (serb. Будва, it. Budua) – miestas pietvakarių Juodkalnijoje, Adrijos jūros pakrantėje, taip vadinamoje Budvos Rivjeroje. Opštinos centras. Kurortas, pajūrio turizmo ir poilsio centras.^[1] Čia savo vilas turi įvairių Europos šalių milijonieriai. Budva garsi savo smėlio paplūdimiais, turtingu architektūriniu paveldu. Senamiesčio statiniams būdingi venecijietiškos architektūros bruožai. Netoli Budvos yra kurortinis Sveti Stefano miestelis.

Keliai į Podgoricą, Cetinę, Kotorą.

Geografija

Senasis miestas buvo pusiasalyje dabartinės Budvos šiaurinėje dalyje, jį supa senovinės tvirtovės sienos. Naujasis miestas išsidėstęs į pietus nuo senosios Budvos, palei nedidelės įlankos pakrantę. Pakrantės juosta gana siaura, ją greitai keičia kalnų kraštovaizdis – plečiantis miestui namai pradėti statyti ir kalnų šlaituose ir terasose. Jūroje priešais miestą yra viena iš nedaugelio Juodkalnijos salų – Sveti Nikolos sala. Per miestą eina vadinamasis Adrijos traktas – kelias, kuris jungia Graikijos, Albanijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Chorvatijos pakrantės miestus.

Klimatas

Budvai būdingas tipiškas Viduržemio jūros klimatas – sausos ir karštos vasaros bei švelnios žiemos. Vidutiniškai čia būna 297 saulėtos dienos per metus. Budva yra vienas šilčiausių Viduržemio jūros miestų: vidutinė temperatūra sausį siekia 8 °C, liepą – 28,3 °C^[2], vidutinė vasaros temperatūra – 23,1 °C, žiemos – 23,1 °C. Jūros vanduo vasarą sušyla iki 21-25 °C,^[3] rudenį – 18 °C – 19 °C. Santykinis oro drėgnumas yra nuo 63 % vasarą iki 80 % rudenį.

Istorija

Pasak legendos Budva prieš 2500 metų buvo įkurta iš Tėbų ištremto graikų-finikiečių karaliaus Agenoro sūnaus Kadmo. Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad Budva yra viena seniausių Adrjos jūros pakrantės gyvenviečių. Pirmosios gyvenvietės Budvoje buvo jau V a. pr. m. e. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta IV a. pr. m. e. kaip ilyrų gyvenvietė. IV a.pr. m. e. prasidėjo graikų kolonizacija Adrijos jūros pakrantėse ir Budvos vietoje buvo įkurtas graikų emporiumas. Miestas iš pradžių buvo saloje, kuri dabar smėlio paplūdimiu yra sujungta su krantu.

II a. pr. m. e. po Romos – ilyrų karų buvo užkariauta romėnų^[4]. Romos imperijai pasidalinus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, jų siena ėjo maždaug per dabartinę Budvą. Tai padarė didelį poveikį miesto istorijai ir kultūrai, nes čia ėjo riba ir tarp Rytų bei Vakarų bažnyčių.^[5] VIII a. čia pasirodė slavai, kurie maišėsi su vietiniais gyventojais. 841 m. Budvą nusiaubė saracėnai. VI a. Budva priklausė Bizantijos imperijai, per kelis vėlesnius amžius į jos apylinkes ėmė keltis slavai ir mažesniu mastu avarai. ŠIe atvykėliai maišėsi su vietiniais romanizuotais gyventojais. Avarų antpuolių metu Budva vadinta Avarorum sinus ("Avarų įlanka"). 841 m. miestą nusiaubė saracėnai.

Ankstyvaisiais viduramžiais miestą valdė Duklios, Serbijos, Zetos valdovai. Augantį miesto vaidmenį rodo 1089 m. Budvoje įkurta vyskupystė.^[4] Ji gyvavo iki 1828 m. ir vėliau buvo atkurta kaip tituliarinė vyskupystė. Tarp 1184 m. ir 1186 m. Budvą prie savo valstybės prijungė serbų karalius Stafanas Nemanja. Nemanjičių rankose miestas išliko iki XIV a., kai jis atiteko Balšičiams.^[6] Nuo 1420 m. iki 1797 m. miestas priklausė Venecijos respublikai. Tuo metu miestas vadintas Budua ir priklausė Venecijos Albanijai. XVI a. miestas buvo užpultas Osmanų ir nusiaubtas. Po to, venecijiečiai visą Kotoro įlankos regioną aptvėrė siena, kuri turėjo saugoti nuo Osmanų antpuolių. Įtvirtintas buvo ir Budvos miestas. 1667 m. balandžio 6 d. Budva kaip ir kiti pakrantės miestai stipriai nukentėjo nuo žemės drebėjimo.^[7] Pasak istoriko Luigi Paulucci dauguma miesto gyventojų venetų kalba kalbėjo iki XIX a. pradžios. Tuo metu tai buvo nedidelis tūkstančio gyventojų neturintis miestelis.

1797 m. žlugo Venecijos respublika, jos valdos atiteko prancūzams. Juodkalnijos valdovas Petras I bandė išnaudoti situaciją ir išplėsti savo valdas į pajūrio miestus. Budvos gyventojai sutiko prisijungti prie Juodkalnijos, tačiau tam pasipriešino Kotoras.^[8] Galiausiai Juodkalnijos pastangos užimti miestą nuėjo veltui, nes didžiųjų valstybių sutarimu jis su Juodkalnijos pakrante buvo perduotas Austrijai.^[4] Per Napoleono karus miestas 1806 m. buvo užimtas rusų sąjungininkų juodkalniečių, tačiau atiduotas prancūzams 1807 m. Prancūzai miestą ir kraštą valdė iki 1813 m., kai Budva ir Kotoro įlanka vėl buvo atiduoti Austrijai ir išliko jos sudėtyje iki Pirmojo pasaulinio karo. Tik 1813-1814 m. vienerius metus Kotoro įlanką (ir Budvą) valdė Juodkalnija. Netoli Budvos buvo pastatytas piečiausias Austrijos imperijos fortas – Kosmačas, kuris turėjo saugoti kelią iš Budvos į Cetinę. 1828 m. buvo panaikinta jau kurį laiką ištuštėjusi katalikų vyskupystė. Po Pirmojo pasaulinio karo austrai apleido miestą ir į jį įžengė serbų kariuomenė. Budva buvo prijungta prie Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (nuo 1929 m. pervadinta į Jugoslaviją).

Nuo 1918 m. iki 2003 m. Budva buvo Jugoslavijos valstybėje. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio ėmė vystytis kaip tarptautinis kurortas. Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. balandžio mėn. miestas buvo okupuotas Italijos, vėliau Vokietijos, tuo metu čia susiformavo vienas iš Jugoslavijos partizanų centrų. Karo metu žuvo daugiau nei pusė Budvos gyventojų. Jugoslavijos pajėgų išvaduotas 1944 m. lapkričio 22 d.^[6] ir įjungtas į Juodkalnijos Socialistinę Respubliką (įėjusią į Jugoslavijos Socialistinę Federacinę respubliką) Nuo XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečio Budva tapo madingu tarp Vakarų Europos turistų kurortu.

1979 m. balandžio 15 d. Budvą sukrėtė stiprus žemės drebėjimas. Jo metu žuvo 136 žmonės, sugriautas senamiestis. Per kelis dešimtmečius miestas atstatytas.

2006 m. Juodkalnija tapo nepriklausoma valstybe, o Budva tapo jos svarbiausiu kurortu.

Ekonomika

Turizmas

Miesto ekonomikos pagrindas – turizmas. Yra 3 pagrindinės bažnyčios – Šv. Jono Krikštytojo (pastatyta VII a.), Šv. Punto Marijos (840 m.) ir Šv. Trejybės (1804 m.). Yra venecijietiška miesto siena. Miestas turistus vilioja naktinio gyvenimo pramogomis, aktyvia prekyba.

Be viešbučių ir pensionatų mieste gausu nuomojamų apartamentų.

Budvą dažnai vadina Juodkalnijos turizmo sostine: 2005 m. vasarą ją aplankė 250 tūkst. turistų. Daugiausia jų atvyksta iš Serbijos, Rusijos (2014 m. Juodkalniją aplankė 220 445 rusai^[9], taip pat Vokietijos, Suomijos ir kt. Turistus traukia daugybė kurorto pliažų, kurių ilgis siekia 11,3 km, taip pat daugybė istorijos įžymybių.

2014 m. Budvą aplankė 754 567 turistai, jie mieste praleido 4,67 mln. naktų. Daugiausia atvykusiųjų buvo iš Rusijos.

Didžiausia Juodkalnijos Sveti Nikolos sala (kartais vadinama Havajais) nuo jūros atskiria Budvos įlanką. Sala yra negyvenama, tačiau vasarą gausiai lankoma poilsiautojų, kurie ją pasiekia laivais.

Veikia archeologijos ir etnografijos muziejus.

Senamiestis

Budvos senamiestis yra uolėtame pusiasalyje, pietinėje dabartinio miesto dalyje. Archeologiniai radiniai liudija, kad čia dar iki graikų kolonizacijos buvusi ilyrų gyvenvietė. Šioje vietoje nuolat buvo gyventa nuo pat romėnų laikotarpio, tačiau išlikusios miesto sienos ir pastatai buvo pastatyti valdant Venecijai.

Senamiestis yra supamas gynybinių akmens sienų. Šie Budvos įtvirtinimai yra tipiški Adrijos jūros pakrantės viduramžių miestams, juos sudaro bokštai, ambrazūros, įtvirtinti miesto vartai ir citadelė.

Pagal pirminį planą vartai buvo visose keturiose siena supamo miesto pusėse. Metams bėgant vartai, kurie buvo nukreipti į jūrą buvo uždaryti. Pagrindiniai miesto vartai yra Porta di Terra Ferma per kuriuos į miestą galima patekti iš vakarų pusės. Čia prasideda ir pagrindinė senamiestį kertanti Nejgoševa gatvė. Šiaurinėje miesto sienoje yra ketveri vartai, išeinantys į Budvos jachtų prieplauką (Porta Pizana, Porta Pizana 1 ir 2 bei Porta Pizanella), taip pat nedideli vartai išeinantys į pietvakarinį Ričardova glava pliažą.

Miesto planas yra apytikriai aštuonkampio formos, nors daugelis gatvių nukrypsta nuo bendro plano ir sudaro gana netaisyklingą išsidėstymą, kai daug nedidelių aikščių yra jungiamos siaurų gatvelių. Dabar visa už miesto sienų esanti teritorija yra pėsčiųjų zona.

Miesto tvirtovė yra pietinėje senamiesčio pusėje. Pradžioje vadinta Šv. Marijos tvirtove, citadelė viduramžiais nuolat buvo perstatoma ir plečiama, o galutinį savo pavidalą įgavo valdant Austrijai. Tvirtovė turi rytinį ir vakarinį bokštus ir yra tiesiogiai įkomponuota į miesto sienas. Pačioje tvirtovėje yra austrų statytos mūrinės kareivinės, kurios skiria tvirtovę nuo likusios senamiesčio dalies. Citadelėje yra Šv. Marijos bažnyčios, kurios vardu anksčiau vadinta visa tvirtovė, likučiai.

Šiauriau tvirtovės yra didelė vieša aikštė, kurioje stovi visos senamiesčio bažnyčios – Šv. Jono bažnyčia (XVII a.), Santa Maria in Punta (840 m.), Šv. Trejybės cerkvė (1804 m.)

Už senamiesčio

Nors didžiąją savo istorijos dalį Budva gyvavo už senamiesčio sienų XX a. pradėjus vystytis turizmui miestas ėmė sparčiai plėstis į šalia esančią teritoriją. Viešbučiai iškilo šalia senamiesčio ir į vakarus nuo jo, palei 1600 m ilgio Slovenska pliažą, tarp jų Avala viešbutis, Mogren viešbutis ir Slovenska plaža viešbučių kompleksas.

Pliažai

Tarp turistų populiarūs žvirgždo ir smėlio paplūdimiai:

• Mogreno (Mogren) – vienas garsiausių Budvos pliažų, esantis stačių uolų papėdėje apie 500 m nuo istorinio Budvos centro.
• Pizana – miesto pliažas, esantis netoliese nuo Senamiečio ir Repeno bokšto. Nors ir nedidelis (apie 150 m), tačiau turi visą reikalingą infrastruktūrą: persirengimo būdeles, tualetus, dušines, taip pat ten yra kavinė ir restoranas.
• Slovenska – ilgiausias Budvos pliažas, esantis į rytus nuo Senamiesčio. Pavadinimas atsirado 1938 m., kai po vokiečių įvykdytos Sudetų krašto okupacijos Budvoje prasidėjo konfliktai tarp čia poilsiavusiųjų vokiečių ir slovakų. Galiausiai slovakai įsikūrė centriniame pliaže (vokiečiai persikraustė į Mogreną) ir pasistatė čia lentelę „Словенска плажа“ (iš slovakų kalbos – Slovakų pliažas).
• Guvancė (Guvance) – nedidelis apie 100 m ilgio smėlio-žvirgždo pliažas šalia akmenuoto Zavalos pusiasalio rago (pakeliui iš Bečičių į Budvą)
• Jazas (Jaz) – vienas iš 16 oficialių smėlio pliažų Juodkalnijoje, jo ilgis 1 200 m, bendras plotas – 22,5 tūkst. m². Pliažas sudarytas iš dviejų dalių: didžiosios (700 m ilgio) ir mažosios (apie 400 m ilgio), kur poilsiauja nudistai.
• Lučicė (Lučice) – nedidelis smėlio-žvirgždo pliažas, kuris yra įlankoje netoli nuo Petrovaco. Ilgis – 220 m.
• Trsteno – mažas pližas keliaujantiems su vaikais
• Pločė (Ploče) – akmenuotas pliažas į jūrą išsikišusiame rage.

Istorijos paminklai

Dauguma Budvos istorijos paminklų – bažnyčios, tvirtovė yra senamiestyje, kuris yra supamas viduramžiškos miesto sienos ir yra saugomas paminklas. 1979 m. balandžio 15 d. žemės drebėjimo metu didžioji dalis senamiesčio pastatų buvo visiškai sugriauti arba apgadinti. Iki 1987 m. jie buvo atstatyti venecijietišku stiliumi pagal senuosius planus, saugomus Austrijos archyvuose.

Senamiestyje yra senosios miesto bažnyčios:

• trijų navų Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta VII a., vėliau perstatyta) su varpine – Senamiesčio achitektūrinė dominantė;
• Šv. Marijos „in Punta“ bažnyčia (pastatyta 840 m.) – vienintelis išlikęs čia kažkada buvusio vienuolyno statinys;
• stačiatikių Šventosios Trejybės cerkvė, pastatyta 1806 m. tipišku bizantiniu stiliumi;
• Šv. Savos cerkvė – nedidelė 15 m² šventykla, pastatyta 1141 m. Pagal legendą iš tos vietos, kur dabar stovi cerkvė šv. Sava išvyko į pilgrimystę Jeruzalėn. Cerkvė remiasi į pietinę tvirtovės sieną. Cerkvės viduje išlikę XII a. freskų likučiai. Cerkvė šiuo metu yra neveikianti.

Dar viena stačiatikių bažnyčia yra miesto pakraštyje esančiame Pomainės vienuolyne.

Į vakarus nuo miesto yra Spaso kalno papėdėje 1860 m. austrų pastatyta Mogreno tvirtovė. Kosmičo tvirtovė, austrų pastatyta XIX a. penktajame dešimtmetyje, yra šalia kelio iš Budvos į Cetinę. Ji buvo piečiausia Habsburgų imperijos tvirtove. Kultūrinę istorinę reikšmę turi ir apylinkėse esantys vienuolynai.

Transportas

Mieste, netoli nuo pašto, yra autobusų stoties, iš kurios vykdomi regioniniai, tarpmiestiniai ir tarptautiniai reisai. Autobusų linijos Budvą jungia su kitais Juodkalnijos pakrantės miestais (pvz., Herceg Noviu).

Palei pakrantę eina Adrijos magristralė (Jadranski put).

Už 20-25 km nuo Budvos yra tarptautinis Tivato oro uostas. Iki jo galima nuvažiuoti autobusu ar taksi. Už 60-70 km nuo Budvos yra tarptautinis Podgoricos oro uostas.

Gyventojai

Budva yra administracinis Budvos opštinos centras, opštinoje be Budvos dar yra Bečičių, Sveti Stefano, Pržno, Rafailovičių ir Petrovaco gyvenvietės. Opštinos gyventojų skaičius yra 19 218 gyv. (2011 m. surašymo duomenimis). Pagal 2011 m. gyventojų surašymą pačioje Budvoje gyveno 13 338 gyventojai. Budvos gyventojų skaičius nuolat auga – 1981 m. čia gyveno 4684 gyv., 1991 m. gyventojų padaugėjo iki 7178, o dar per dešimtmetį jų padaugėjo dar beveik pusantro karto.

Pagal tautybę iš 13 338 Budvos gyventojų 6847 buvo juodkalniečiai (51,33 %) ir 4779 – serbai (35,83 %). Be to, mieste gyvena ir mažesnės kitų tautybių gyventojų grupės, tarp jų didžiausios – rusų ir kroatų.^[10] Per paskutinius 30 metų ženkliai išaugo serbų dalis tarp miesto gyventojų.

Konfesiniu požiūriu Budvos gyventojų sudėtis yra praktiškai vienalytė: didžiąją dalį sudaro krikščionys stačiatikiai. Mieste ir jo apylinkėse gausu stačiatikių cerkvių, vienuolynų. Budvos katalikų bendruomenės istorija irgi yra sena, mieste veikia katalikų bažnyčios, tarp jų žymiausia Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčia.

Vietinė savivalda

Savivaldybės tarybą sudaro 33 deputatai, renkami tiesiogiai 4 metų kadencijai. Po paskutinių savivaldos rinkimų 2016 m. spalio 16 d. valdančioji Juodkalnijos demokratinė socialistų partija prarado daugumą ir dabartinę vietos savivaldos vykdomąją valdžią suformavo opozicijos partijų koalicija.

Sportas

• FK Mogren Budva (futbolas)

Miestų partnerystė

•  – Novi Sadas, Serbija
•  – Velika Plana, Serbija
•  – Banska Bistrica, Slovakija
•  – Ohridas, Makedonija

Nuorodos