Dalijimosi ekonomika

CityBee“ automobilis „Volkswagen GolfKauno marių aikštelėje.
Dviračių savitarna (Vilnius)

Dalijimosi ekonomika (bendro vartojimo ekonomika; angl. sharing economy) – informacinių technologijų (IT) pagalba sukurta rinka, kurioje tarp žmonių vyksta daiktų prekyba, nuoma, paslaugų ir prekių dalijimasis. Iš esmės klaidingas terminas, bet plačiai naudojamas žiniasklaidoje.[1]

Ji labiausiai paplitusi tokiuose ekonomikos sektoriuose kaip apgyvendinimo, transportavimo, finansavimo, daiktų nuomos paslaugų teikimas (apsikeitimas svetingumu, dalinimasis automobiliu, sutelktinis finansavimas)

Dalinimosi ekonomikos verslo modeliai grindžiami daugiapusių platformų principais. Internetinėse svetainėse dėl nedidelių IT kaštų ir didelės geografinės aprėpties suvedami klientai iš įvairių šalių, o tokių apsikeitimų kaštai ženkliai sumažėja. Prie dalijimosi ekonomikos populiarėjimo prisideda socialinių tinklų iškilimas, nes dalijimosi paslaugomis ir daiktais platformos tampa savotiškais socialiniais tinklais.

Naujas ekonomikos modelis.[2] Šio modelio įmonių skaičius ir jų gaunamos pajamos sparčiai augo. 2015 m. šios dalijimosi ekonomikos įmonės Europos Sąjungoje gavo 28 mlrd. eurų. JAV dalijimosi ekonomikos principu veikiančios įmonės 2015 m. sukūrė per 60 000 darbo vietų.[3]

Lietuvoje

Dalijimosi ekonomikos pradininkai Lietuvoje pasiūlė savo paslaugas nuomojant būstą, automobilius, dviračius, skolinant pinigus, vežiojant žmones, tarpininkaujant dėvėtų drabužių versle. Naujovėms imlūs Lietuvos gyventojai ėmė naudotis tokių įmonių kaip „CityBee“, „Bolt“, „eBay“, „Airbnb“, „Vinted“, „Patreon“ paslaugomis.

Palyginti su konkuruojančiais tradicinio verslo atstovais, dalijimosi ekonomikai Lietuvoje trūksta teisinio reguliavimo,[4] pvz., tradiciniai taksi vežėjai susiduria su daugiau ribojimų, nei „Uber“ ar kitos pavežėjimo paslaugas teikiančios įmonės: mokestis už veiklos licenziją, draudimo paslaugą, dažnesnę techninę apžiūrą ir t. t.

Šaltiniai