Demostenas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Demostenas (gr. Δημοσθένης, Dēmosthénēs; 384 – 322 m. pr. m. e.) – svarbus senovės Atėnų politikas ir oratorius.
Demostenas mokėsi retorikos studijuodamas praeities garsių oratorių kalbas. Pirmą juridinę kalbą jis pasakė 20 metų amžiaus, kai jis sėkmingai bandė iš savo globėjų atgauti palikimo likučius. Kad turėtų iš ko gyventi, jaunuolis pradėjo verstis kalbų rašymu neišmanantiems gražbylystės ar teisės dalykų. Kelios tokios kalbos išliko. Vėliau Demosteną įtraukė politinio gyvenimo sūkuriai. Geriausios ir garsiausios yra prieš Makedonijos karaliaus Filipo agresiją nukreiptos kalbos. Demostenas pasakė aštuonetą tokių kalbų, iš jų labiausiai išgarsėjo vadinamosios Filipikos.
Liko 61 Demosteno kalba. Sofistai dar V a. pr. m. e. Visas oratorių pasakytas kalbas suskirstė į 3 grupes: 1) politines; 2) teismų; 3) progines ir pramogines kalbas. Neturime Demosteno proginių kalbų (pvz., laidotuvių kalbos žuvusiems prie Chaironėjos), liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Iš Demosteno kalbų matyti, jog jis visuomet surinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes, įsigilindavo į jas, tik kai kuriose politinėse kalbose jų nereikėjo smulkiai dėstyti, nes žmonėms situacija buvo aiški, ir oratorius daugiau dėmesio skirti galėjo įrodinėjimui. Savo politiniams teiginiams pagrįsti argumentus Demostenas semiasi iš poetų, kalbančių apie garbę, laisvę, tėvynės gynimą, mini Periklio veiklą, primena Maratono ir kitus mūšius su persais, pasitelkia patarlėmis išsakytą liaudies išmintį.
Demostenas paprastai laikosi tokių principų: įžangoje nurodo svarbiausius aptarsimus klausimus. Dėstyme kiekvieną klausimą ar teiginį iš pradžių apibūdina bendrais žodžiais, o paskui kalba smulkiau. Kalbos pabaigoje jis reziumuoja įrodymus, dar kartą kreipiasi į eklesiją, prašydamas pritarti jo siūlymams. Demostenas atidžiai apgalvodavo kalbų žodinę išraišką. Jo kalbose nėra naujadarų, pasenusių žodžių ar barbarizmų. Jis kalbėjo švaria, gryna Atikos kalba. Teismo kalbose vietomis šmėkšteli šnekamosios kalbos elementų, ten, kur jie stilistiškai reikalingi ir pateisinami. Politinės Demosteno kalbos yra rūsčios, rimtos, pakilios ir patetiškos, tačiau jose nerasime įmantrumo, puošnumo ar išpūstumo.
