Dermė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Dermė (gr. harmonia, lot. modus, pranc. ir angl. mode, Tongeschlecht, Tonart, rus. лад) – organizuota skirtingo aukščio muzikos garsų visuma, jų tarpusavio ryšių sistema; konkreti tos sistemos rūšis ar tipas. Dermę sudarantys garsai yra vadinami dermės laipsniais, o jų visuma – garsaeiliu. Skirtingų dermės laipsnių svarba dermėje nevienoda. Svarbiausias yra pirmasis, pagrindinis dermės laipsnis – tonika. kiti dermės laipsniai nuo jo nutolę įvairiais intervalais. Bet kurios dermės garsai, išdėstyti paeiliui (kylančia ar besileidžiančia tvarka) yra vadinami gama.

Vienos dermės pakeitimas kita viduryje kūrinio yra vadinamas dermėkaita.

Dermių tipai

Dermės kiekybiniu požiūriu skirstomos į oligotonines ( gr. oligos – negausus, mažas) – mažalaipsnes, apimančias 2-4 laipsnius, ir politonines (gr. polys – didelis, gausus) – daugialaipsnes, apimačias 5-7 skirtingus dermės laipsnius. Pagal dermę sudarančių laipsnių skaičių (to paties laipsnio pakartojimai kitoje oktavoje neįskaitomi) jos skirstomos į bitonines (dvilaipsnes), tritonines (trilaipsnes), tetratonines (keturlaipsnes), pentatonines (penkialaipsnes), heksatonines (šešialaipsnes) ir heptatonines (septynialaipsnes) dermes. Rečiau sutinkamos daugiau nei 7 laipnius turinčios dermės (8-12 dermės laipsnių). Atskirą dermės tipą sudaro monotoninė dermė, teturinti vieną vientelį toną. Ji neįparsta, tačiau būdinga archajinio folkloro žanrams – vaikų žaidinimams, skaičiuotėms, greitakalbėms.

Kokybiniu požiūriu dermės skirstomos į anhemitonines (t. y. neturinčias pustonių), diatonines arba natūraliąsias (sudarytas iš diatoninės dermės garsų), chromatines (sudarytas iš chromatinės dermės garsų), hemiolines (turinčias padidintos sekundos – 1½ tono inetrvalų), mikrotonines (turinčias mažesnių už pustonį intervalų). Šalia minėtų, natūralios raidos keliu susiklosčiusių dermių, XIX–XX profesinėje muzikoje pradėta vartoti ir pačių kompozitorių sukurtos dirbtinės dermės (M. Glinkos sveikųjų tonų dermė, N. Rimskio-Korsakovo tono-pustonio dermė, O. Messiaeno ribotų transpozicijų dermės, O. Balakausko dodekatonika ir kt.).

Anhemitoninė dermė

Anhemitoninė dermė (gr. an... – neiginį nurodantis priešdėlis + hēmitonion – pustonis) – bet kuri dermė, kurios sandaroje nėra pustonio intervalo. Labiausiai žinoma yra anhemitoninė pentatonika (do-re-mi-sol-la-do; la-do-re-mi-sol-la, kt.), dar vadinama „kiniškąja derme“ (būdinga kinų, tibetiečių, Vid. Azijos tautų, Subsacharinės Afrikos tautų, airių, vengrų, čiuvašų, mordvių muzikai).

Diatoninė dermė

Diatoninė dermė (gr. διατονικοσ – „ištemptas“) arba pagrindinis garsaeilis – septynių muzikos garsų sistema, kitaip – heptatonika, septynių laipsnių dermė. Ji būdinga daugeliui tradicinių ir šiuolaikinių muzikinių kultūrų. Paeiliui išdėstyti diatoninės dermės garsai sudaro diatoninę gamą kurios pirmasis ir aštuntasis garsai turi tą patį pavadinimą (pvz., Do 1 – Do 2) ir sudaro oktavos intervalą. Diatoninės gamos garsai išdėstyti asimetriškai, tarp gretimų garsų esti penki tono ir du pustonio dydžio intervalai. Diatoninės dermės sandarą (t. y. tonų ir pustonių išsidėstymą) raiškiai iliustruoja fortepijono (vargonų, sintezatoriaus) klaviatūra (du tonai, pustonis, trys tonai, pustonis); baltais fortepijono klavišais galima pagroti septynias skirtingas diatonines dermes. Šiuolaikinės diatonikos principai yra kildinami iš Antikinės Graikijos muzikos teoretikų (ypač Pitagoro bei jo pasekėjų) ir XI a. italų vienuolio Gvido Areciečio darbų, todėl diatoninės dermės literatūroje kartais dar yra vadinamos Gvido dermėmis.

Diatoninės dermės sudaro europinės muzikos pagrindą. Standartinės mažorinė ir minorinė dermės yra diatoninės, lygiai kaip ir visos vadinamosios bažnytinės dermės (joninė, dorinė, fryginė, miksolydinė, lydinė, eolinė ir lokrinė). Septynis diatoninės dermės garsus, nuosekliai pasikartojančius kiekvienoje oktavoje, atitinka balti fortepijono klavišai. Iš esmės, visos šiuolaikinės muzikos instrumentų klaviatūros yra diatoninės, o juodųjų klavišų grupavimas po du ir po tris padeda lengviau jose orientuotis, o tai sumažina galimų klaidų tikimybę tiek muzikantui, tiek kompozitoriui, palyginus su baltų ir juodų klavišų išdėstymu pakaitomis ar kitokiais būdais

Diatoninės dermės priešybė – chromatinė dermė (ją sudaro 12-ka pustoniais išdėstytų garsų). Muzikinėje praktikoje kartais naudojamos ir anhemitoninės dermės, t. y. pustonių neturinčios dermės (pvz., bepustoninė pentatonika, arba „kiniška dermė“, kt.), dirbtinės dermės (t. y. kompozitorių dirbtinai sukonstruotos dermės, turinčios 6, 8 ar 9 skirtingus garsus; jų neįmanoma pagroti vien tik baltais fortepijono klavišais). Dermės, naudojančios mažesnį už pustonį intervalą yra vadinamos mikrotoninėmis.

Diatoninių dermių sandara

Diatonines dermes galima sudaryti iš šešių kvintų sekos kurioje nors vidutinio tono temperacijoje, šitaip gaunant du tetrachordus kurių kraštiniai garsai yra vienas nuo kito nutolę tono intervalu. Jei naudojama lygioji temperacija, šiuo metodu gauname tokią intervalų seką: T-T-P-T-T-T-P, kur T reiškia vieną toną, o P – vieną pustonį. Mažorinė dermė sudaroma nuo pirmojo garso kylant aukštyn nurodytais intervalais, kol pasiekimas oktava aukštesnesnis garsas, tarkim, C-D-E-F-G-A-B-C.

Minorinę gamą galima gauti dviem būdais. Pirmiausiai, jei pradėtume natas žymėti ne nuo pirmojo, o nuo šeštojo laipsnio, gautume santykinę minorinę gamą mažorinės gamos atžvilgiu, pavyzdžiui, A-B-C-D-E-F-G-A. Kita vertus, galima tiesiog kitaip išdėstyti intervalus, būtent T-P-T-T-P-T-T, ir gauti to paties pavadinimo minorinę gamą: C-D-Eb-F-G-Ab-Bb.

Diatoninių dermių populiarumas

Dėl savo universalumo, uniformiškumo, paprastumo, transpozicijos bei moduliacijos galimybių diatoninės dermės nuo Renesanso iki pat XIX a. buvo europietiškosios muzikos harmonijos pagrindas. Kita vertus, esama netiesioginių archeologinių duomenų, kad diatoninė dermė buvo žinoma kur kas seniau ir išsivystė natūraliai. Spėjama, kad dūdelė, išskobta neandertaliečio prieš 40000 metų ir surasta netoli Divje Babe buvo suderinta groti diatoniškai. Taip pat manoma, kad daina, užrašyta ant molinės lentelės Sirijoje prieš 3400 metų, taip pat rėmėsi diatonine derme.

Chromatinė dermė

Chromatinė dermė, chromatika (gr. chrōma – spalva) – muzikos garsų sistema, sudaryta iš 12-os pustoniais išdėstytų garsų. Diatoninės dermės priešybė. Ji dalija oktavą į 12-ka tolygių dalių. Atstumai tarp visų gretimų chromatinės dermės garsų yra lygūs pustoniui. Paeiliui (aukštyn arba žemyn) atliekami chromatinės dermės garsai sudaro chromatinę gamą. Svarbiausias chromatinių dermių požymis – ne mažiau kaip du pustoniai, esantys greta. Todėl prie chromatinių dermių priskirtinos ir nepilnos chromatinės dermės (turinčios mažiau nei 12-ka garsų); jos sudaromos iš diatoninų dermių, praturtinant jas alteruotais (paaukštintais ir/arba pažemintais) ar chromatinias garsais.

Mikrotoninė dermė

Dirbtinės dermės

Literatūra

• Dermė. Iš Muzikos enciklopedija: II tomas, I-N. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 317–318.
• Krutulis, A. Muzikos terminų žodynas. – Vilnius: Vaga, 1975, p. 58-59.
• Paketūras V. Elementarioji muzikos teorija. – Vilnius, 1995.
• Navickaitė-Martinonienė, E. Elementarioji muzikos teorija. – Vilnius, 1979.