Henochas

Henochas, Enochas – Senojo Testamento personažas, minimas Pradžios knygoje, Adomo sūnaus Seto palikuonis.[1]

Anot Pradžios knygos, Jeredas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukęs Henocho. Henochas turėjęs brolių bei seserų, tačiau jų vardai neminimi. Būdamas šešiasdešimt penkerių metų, Henochas susilaukęs sūnaus Metušelacho. Pasakojama, kad po to „Henochas ėjo su Dievu tris šimtus metų, ir jam gimė sūnų bei dukterų.“ Skirtingai nuo kitų prieštvaninių patriarchų, Henochas nemiręs, Dievas jį pasiėmęs. Tuo metu Henochui buvę trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai.[1][2] Laiško hebrajams 11, 5 minima, kad Henochas dėl savo tikėjimo patikęs Dievui ir buvęs perkeltas į dangų, kad neregėtų mirties.[2]

Sąsajos

Mesopotamiškuoju Henocho provaizdžiu kai kada laikomas mitinis valdovas En-men-dur-ana.[3] Šis valdovas yra septintasis Šumero karalių sąraše, o Henochas – septintasis iš prieštvaninių patriarchų, minimų Pradžios knygoje. Pasakojama, kad tiek vienas, tiek kitas paimtas į dangų. Siparas, kur viešpatavęs Enmedurankis, siejamas su Saulės kultu, o 365 metai, kuriuos nugyvenęs Henochas, kaip teigiama, gali būti susiję su dienų skaičiumi saulės kalendoriuje.[4]

Išnašos

  1. ↑ 1,0 1,1 Pradžios knygos 5 skyrius. BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.
  2. ↑ 2,0 2,1 Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 115 psl.
  3. ↑ Victor P. Hamilton. The Book of Genesis. The New International Commentary on the Old Testament. Eerdmans Publishing Co. 1990. pp. 257–258.
  4. ↑ R. de Vaux, Ancient Israel, 2 volumes., tr J. McHugh (New York: McGraw-Hill, repr, 1965), 1:188.