Ideologija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ideologija (graikiškai – „idėjų mokslas“) tai pasaulėvaizdis, kuris remiasi kokia nors idėja kaip aksioma (teiginiu, kurio teisingumas neginčijamas, todėl yra pamatinis). Ideologijos sąvoka dažnai vartojama pabrėžiant negatyvią potekstę, kai ideologija siejama su tam tikrų idėjų suabsoliutinimu ir nekritišku tikrovės aiškinimu.

Ideologijos sąvoka atsirado Prancūzijos revoliucijos metu vykusiuose filosofiniuose ir politiniuose debatuose. Pirmą kartą šią sąvoką 1796 m. panaudojo prancūzų filosofas Destutt de Tracy.^[1][2] Nuo to laiko iki šių dienų ši sąvoka įgavo ir keletą kitų reikšmių.

Prancūzijos revoliucijos „ideologų“ mokykla (Cabanis, Condorcet, Constant, Daunou, Say, Madame De Staël ir Tracy) save suprato kaip priešingą kryptį Dekarto racionalizmui. „Ideologai“ bandė idėjų atsiradimą paaiškinti kaip biologinį procesą, kuris vyksta ne be jutiminės patirties. Prancūzų ideologai laikėsi Švietimo tradicijų ir orientavosi į demokratiją. Jų supratimu, ideologija buvo aukštesnė ir socialiai naudinga žinojimo forma, apvalyta nuo feodalizmo epochos prietarų. Įtaką prancūzų visuomeniniam gyvenimui ideologai prarado Napoleono epochos metu. Napoleonas ideologijos šalininkus laikė svaičiotojais ir doktrinieriais, kurie buvo atitolę nuo politinės realybės. Tuo metu susiformavo ir šiuolaikinė ideologijos sąvokos prasmė.

Metaideologija yra ideologijų struktūros, formos ir pasireiškimo tyrimas. Pasak metaideologijos ideologija pateikia nuoseklią (atskiri teiginiai siejami į vientisą pasaulio vaizdą), tačiau šališką socialinio pasaulio perspektyvą (visuma matoma iš tam tikro taško, dažnai remiantis atskiros socialinės grupės arba klasės interesais). Remiantis šia ideologijos samprata, ideologijos nėra nei teisios, nei neteisios, o tiesiog reliatyvi intelektinė pasaulio kategorizavimo strategija. Kiekviena visuomenė turi savo ideologiją. Ja remiasi viešoji nuomonė arba sveikas protas, nors tai atrodo taip natūralu, kad daugelis žmonių to nepastebi.

Ideologijos turi du pagrindinius bruožus: visuomenės vaizdinį ir politinę programą. Akcentuojami tam tikri socialinės tikrovės momentai, parodant kaip visuma veikia iš tikrųjų ir kaip idealiai turėtų veikti. Toks specifinis socialinis vaizdinys sudaro kiekvienos ideologijos pagrindą. Pagal tokį vaizdinį yra kuriamos politinės doktrinos ir politinės programos: veiksmų planai kaip esamą realybę priartinti prie idealios. Programos radikalumas priklauso nuo to kaip suvokiamas skirtumas tarp idealios ir aktualios tikrovės.

XIX a. viduryje Marksas ir Engelsas vėl atgaivino Napoleono propagandos stigmatizuotą sąvoką. Marksistiniame ekonominės bazės ir antstato visuomenės modelyje, bazė reiškia gamybinius santykius, o antstatas - dominuojančią ideologiją (religinės, teisinės, politinės sistemos). Ekonominė gamybos bazė lemia politinį visuomenės antstatą. Valdančiosios klasės interesai lemia antstatą ir jį pateisinančią ideologiją - vidinę kultūros struktūrą, kuri leidžia valdžią turinčiai grupei išlaikyti maksimalią valdžią su minimaliu konfliktu. Ideologija primeta valdomiesiems klaidingą suvokimą, pvz., prekinį fetišizmą, pasak kurio vertė yra neatsiejama daikto dalis, o ne išorinis bruožas pridedamas prie jo per darbą.

Valdančioji klasė per dominuojančią ideologiją užtikrina savo socialinę reprodukciją, nes ideologija visoms socioekonominėms klasėms perteikia sampratą, kad valdančiosios klasės ekonominiai interesai yra visos visuomenės ekonominiai interesai. György Lukács laikė, kad ideologija yra valdančiosios klasės klasinės sąmonės projekcija.

Intelektualiniame diskurse ne kartą minėta ideologijos pabaiga. Po Antrojo pasaulinio karo ideologijai buvo skelbiamas galas, nes tikėta, kad ideologija atspindi nesubrendusį doktrinieriškumą, ir ją esą pakeisiąs pragmatinis kompromisas.

Šiai nuomonei prieštaravo radikalieji kritikai, pvz., Marcuse teigė, kad ideologinis konfliktas rimsta ne dėl ideologijos pabaigos, o dėl visuomenę užvaldžiusios engėjiškos ideologijos, kurią valdomiesiems primetė valdančiosios grupės. Pasak Marcuse, darbininkų klasė prarado revoliucingumą ir sugebėjimą sugriauti kapitalistines struktūras, nes ši klasė buvo integruota į kapitalistinę visuomenę per materialinės gerovės didėjimą ir vartotojiškumą. Socialistinė alternatyva tokiu būdu buvo prarasta. Įsivyravo kapitalistinės vertybės, kurios neleidžia plėtotis progresyvioms žmogiškoms vertybėms, tokioms kaip kūrybiškumas. Pačios valdomosios grupės pradėjo žiūrėti į esamą visuomenę kaip idealą, vienintelę įmanomą socialinės organizacijos formą. Pasak Gramsci, ideologija nebuvo sunaikinta pokario augimo, o vietoje to įsivyravo viena ideologinė perspektyva (hegemoniška ideologija). Išnyko tik ideologinis konfliktas.

Šiuo metu pagrindinėmis politinėmis ideologijomis laikomi:

• socializmas
• liberalizmas
• konservatizmas

Žr. pagrindinį straipsnį socializmas

Socializmo ideologija didžiaja dalimi remiasi marksizmo koncepcija, kurios pagrindiniai autoriai yra K. Marksas ir F. Engelsas.

Žr. pagrindinį straipsnį konservatizmas

Konservatizmas arba politinis konservatizmas yra keletas istoriškai susijusių politinių filosofijų arba politinių ideologijų.

Konservatizmo ideologija gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose ties XVIII ir XIX amžiaus riba kaip reakcija į bandymus praktiškai įgyvendinti Švietimo idėjas, visų pirma į Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Senosios socialinės tvarkos šalininkai vietoje laisvės, lygybės ir brolybės šūkių kėlė savas idėjas. Visos šios idėjos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė konservatizmo ideologiją.

• Vokiečių ideologija – Pamatinis Markso ir Engelso veikalas apie ideologiją (anglų kalba)
• Politinės mąstysenos formos Archyvuota kopija 2004-10-11 iš Wayback Machine projekto.

Šis su politologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.