Imperatorius Henrikas IV

Imperatorius Henrikas IV
vok. Heinrich IV

Salijų dinastija

Henriko IV antspaudas

Gimė

1050 m. lapkričio 11 d.
Goslaras

Mirė

1106 m. rugpjūčio 7 d. (55 metai)
Lježas

Palaidotas (-a)

Špejerio katedra

Tėvas

Henrikas III

Motina

Agnesė Puatu

Sutuoktinis (-ė)

Berta Savojietė,
Eupraksija

Vaikai

Agnesė Vokietė
Konradas II
Adelaidė
Henrikas
Henrikas V

Šventosios Romos imperijos imperatorius

Valdė

1084-1105 m.

Pirmtakas

Henrikas III

Įpėdinis

Henrikas V

Vokietijos karalius

Valdė

1054-1087 m.

Pirmtakas

Henrikas III

Įpėdinis

Konradas II Italas


Italijos karalius
Valdė	1080-1093 m.
Pirmtakas	Henrikas III
Įpėdinis	Konradas II
Bavarijos hercogas
Valdė	1053-1054 m. 1055-1061 m. 1077-1096 m.
Pirmtakas	Konradas I Bavaras Konradas II Bavaras Velfas I
Įpėdinis	Konradas II Bavaras Otonas II Bavaras Velfas I

Vikiteka

Imperatorius Henrikas IV

Henrikas IV (vok. Heinrich IV, 1050 m. lapkričio 11 d. Goslaras – 1106 m. rugpjūčio 7 d. Lježas) – 1084-1105 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1054-1106 m. Vokietijos karalius, 1055-1061 m. Bavarijos hercogas Henrikas VII.

Biografija

Kilęs iš Salijų dinastijos. Tėvas imperatorius Henrikas III, motina Agnesė Puatu.

Šeima

Žmona Berta Savojietė, vaikai:

Agnesė Vokietė (1072–1143 m.), Švabijos hercogo Frydricho I Štaufeno žmona.
Konradas II (1074–1101 m.)
Adelaidė, mirė maža
Henrikas, mirė mažas
Henrikas V

1087 m. mirus žmonai, vedė Kijevo kunigaikščio Vsevolodo I dukterį, Eupraksiją. Jos brolis Kijevo Rusios valdovas Vladimiras II Monomachas.

Valdymas

Iki pilnametystės 1065 m. regente buvo motina, nuo 1062 m. Kelno ir Bremeno arkivyskupai. Motina suteikė savarankiškumą Bavarijai, Karintijai ir Švabijai, o sustiprėję kunigaikščiai pasipriešino karaliaus valdžiai. 1073-1075 m. buvo sukilusios Saksonija ir Tiuringija.

1076 m. pradėjo kovą dėl investitūros. Popiežius Grigalius VII jį ekskomunikavo. Dėl stiprios opozicijos Vokietijoje, kur jo priešininkai paskelbė antikaralių – Švabijos kunigaikštį Rudolfą, buvo priverstas nusileisti popiežiui. 1080 m. dar kartą ekskomunikuotas, bet tais pačiais metais paskelbė popiežiumi Ravenos arkivyskupą Gibertą (antipopiežius Klemensas III), 1084 m. užėmė Romą ir buvo karūnuotas imperatoriumi. Nors Grigalius VII 1085 m. tremtyje mirė, jo įpėdiniai tęsė kovą su imperatoriaus valdžia. Pasinaudojęs nesutarimais sukilo jo sūnus Henrikas V, kuris 1105 m. paėmė tėvą į nelaisvę ir privertė atsisakyti sosto. Pabėgęs į Lotaringiją 1106 m. kovo mėn. sumušė Henriko V kariuomenę prie Visė, bet netrukus netikėtai mirė.^[1]

Šaltiniai

↑ Imperatorius Henrikas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 479 psl.

Literatūra

Gregorovius, Ferdinand (1988). History of Rome in the Middle Ages. Rome: Newton Compton.
Robinson, I. S. (2000). Henry IV of Germany 1056–1106.
Francis Rapp, Les relations entre le Saint-Empire et la papauté, d’Otton le Grand à Charles IV de Luxembourg (962–1356), clio. fr, consulté le 7 novembre 2007
Joseph Rovan, Histoire de l’Allemagne, Seuil, 1994, p 119
Sous la direction de J.-M. Mayeur, Charles et Luce Pietri, André Vauchez, M. Venard, Histoire du christianisme, tome 5, Desclée, 1991–2001, pp 72 et 122

[1] Imperatorius Henrikas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 479 psl.

[1]