Ingmar Bergman

Ernst Ingmar Bergman
I. Bergman 1966 m.
Gimė	1918 m. liepos 14 d. Upsala, Švedija
Mirė	2007 m. liepos 30 d. (89 metai) Forė, Švedija
Tėvai	Erik Bergman ir Karina Bergman (Åkerblom)
Veikla	kino ir teatro režisierius, scenaristas
Vikiteka	Ingmar Bergman

Ernstas Ingmaras Bergmanas (šved. Ernst Ingmar Bergman, 1918 m. liepos 14 d. Upsala, Švedija – 2007 m. liepos 30 d. Forė, Švedija) – garsus švedų teatro ir kino režisierius, laikomas vienu iš didžiausią įtaką XX a. kinui padariusių filmų kūrėjų.^[1] 2002 m. Sight & Sound sudarytame sąraše pavadinimu „Geriausi visų laikų režisieriai“ Ingmaras Bergmanas pateko tarp dešimties geriausių.^[2]

Ingmaras Bergmanas dažniausiai savo filmų scenarijus rašė pats, taip pat daugumoje jo filmų vaidino tie patys nuolatiniai pagrindinių vaidmenų atlikėjai: Maksas fon Siudovas, Bibi Anderson, Harieta Anderson, Liv Ulman ir kiti. Taip pat dirbo pagrindiniu režisieriumi Karališkame dramos teatre Stokholme ir teatre Miunchene. Ten režisavo apie 170 pjesių.

Dauguma režisieriaus filmų yra mažo biudžeto ir filmuoti Švedijoje, o nuo 1961 m. išleisto „Tarytum veidrodyje“ — Forės saloje.

Ingmaras Bergmanas savo kūryboje dažnai nagrinėjo įvairius su tikėjimu susijusius klausimus („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė“, „Komunija“ ir kt.) ir buvo vadinamas „protestantu ateistu“.^[3] Pats režisierius yra pripažinęs praradęs tikėjimą pomirtinio gyvenimo egzistavimu, tačiau Makso fon Siudovo teigimu, vėliau vėl juo įtikėjęs.^[4]

Vaikystė ir jaunystė

Ingmaras Bergmanas gimė Upsaloje (Švedija) medicinos sesers Karinos ir liuteronų dvasininko Eriko Bergmano šeimoje. Ingmaras užaugo apsuptas religinės simbolikos ir pokalbių šia tema. Tėvas taip pat laikėsi ekstremalių dešiniųjų politinių pažiūrų ir griežtai auklėjo savo vaikus. Už tokius „prasižengimus“, kaip šlapinimasis į lovą, Ingmaras ne kartą buvo uždarytas į tamsią spintą. Nors I. Bergmanas augo pamaldžiuose liuteronų namuose, vėliau pareiškė, kad tikėjimą prarado būdamas dar 8-erių, ir su tuo susitaikė tik kurdamas „Komuniją“ (šved. Nattvardsgästerna, 1963 m.)^[5]

1937 m. I. Bergmanas įstojo į Stokholmo universitetinę kolegiją (kuri vėliau buvo pervadinta Stokholmo universitetu), kur studijavo meną ir literatūrą. Čia įsitraukė į studentų teatro veiklą ir labai pamėgo kiną.^[6] Užmezgęs romantiškus santykius, susipyko su tėvu ir nebendravo su juo kelerius metus. I. Bergmanas nebaigė universiteto, bet parašė kelias pjeses, operą ir tapo teatro režisieriaus padėjėju. 1942 m. jam buvo suteikta proga pastatyti spektaklį pagal vieną iš savo pjesių „Kasparo mirtis“. Pjesę pamatė kino kompanijos „Svensk Filmindustri“ nariai ir pasiūlė I. Bergmanui bendrovės scenaristo darbą. 1943 m. I. Bergmanas vedė Elzę Fišer (Else Fisher).

Karjera

Kinas

I. Bergmano karjera kine prasidėjo 1941 m., kai jis ėmė tobulinti kitų parašytus scenarijus, bet pirmuoju reikšmingu pasiekimu tapo paties sukurtas scenarijus, kurį 1944 m. filme „Pjudymas“ (šved. Hets) realizavo Alfas Šiobergas (Alf Sjöberg). I. Bergmanas taip pat tapo šio filmo režisieriaus padėjėju. Antrojoje autobiografinėje knygoje I. Bergmanas pripažino, kad tai buvo jo tikrasis režisūrinis debiutas.^[7] Tarptautinė šio filmo sėkmė po metų suteikė I. Bergmanui pirmąją progą pastatyti savo filmą. Per kitus 10 metų jis parašė ir režisavo keliolika filmų, tarp jų juostas „Kalėjimas“ (šved. Fängelse,1949 m.) ir „Juokdarių vakaras“ (šved. Gycklarnas afton) bei „Vasara su Monika“ (šved. Sommaren med Monika, abu1953 m.).

Pasaulinės sėkmės I. Bergmanas sulaukė sukūręs filmą „Vasarvidžio nakties šypsenos“ (šved. Sommarnattens leende, 1955 m.), kuris laimėjo apdovanojimą „už geriausią poetinį humorą“ ir kitais metais Kanų kino festivalyje buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei. Tada režisierius pastatė „Septintąjį antspaudą“ (šved. Det sjunde inseglet) ir „Žemuogių pievelę“ (šved. Smultronstället), kurie Švedijoje pasirodė 1957 m. su dešimties mėnesių pertrauka. Kanuose „Septintasis antspaudas“ laimėjo specialųjį žiuri prizą ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei, o „Žemuogių pievelė“ atnešė I. Bergmanui ir jo žvaigždei Viktorui Šiostriomui (Victor Sjöström) daug apdovanojimų.

Kitus du dešimtmečius I. Bergmanas toliau produktyviai kūrė filmus. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pr. I. Bergmanas gyveno Švedijai priklausančioje Forės (šved. Fårö) saloje į šiaurę nuo Gotlando, kur sukūrė kelis savo filmus.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pr. I. Bergmanas sukūrė trilogiją, kurioje nagrinėjo tikėjimo ir abejonių Dievu temą: „Tarytum veidrodyje“ (šved. Såsom i en Spegel, 1961 m.), „Komunija“ (šved. Nattvardsgästerna, 1962 m.) ir „Tylėjimas“ (šved. Tystnaden, 1963 m.) 1966 m. jis režisavo juostą „Persona“ (šved. Persona), kurią pats laikė vienu reikšmingiausių savo darbų. Eksperimentinis filmas nelaimėjo daug apdovanojimų, bet yra laikomas režisieriaus šedevru. Kiti reikšmingesni šio laikotarpio darbai: „Šaltinis“ (šved. Jungfrukällan, 1960 m.), „Vilko valanda“ (šved. Vargtimmen, 1968 m.), „Gėda“ (šved. Skammen, 1968 m.) ir „Aistra“ (šved. En Passion, 1969 m.). Šiuo laikotarpiu I. Bergmanas taip pat daug bendradarbiavo su Švedijos televizija. Pažymėtini du jo darbai „Vedybinio gyvenimo scenos“ (šved. Scener ur ett äktenskap, 1973 m.) ir „Užburtoji fleita“ (šved. Trollflöjten, 1975 m., pagal V. A. Mocarto operą).

1976 m. I. Bergmanas buvo suimtas dėl vengimo mokėti mokesčius. Užpykęs režisierius pareiškė, kad daugiau niekada Švedijoje nekurs kino. Jis uždarė savo kino studiją Forės saloje ir paliko šalį. Kitą I. Bergmano filmą, „Gyvatės kiaušinis“ (angl. The Serpent's Egg, 1977 m.), finansavo Vokietija ir JAV, ir tai buvo antrasis režisieriaus filmas anglų kalba (pirmasis buvo 1971 m. „Prisilietimas“ (šved. Beröringen)). Po metų pasirodė vienas ryškiausių šio laikotarpio I. Bergmano kūrinių – JK ir Norvegijos finansuota juosta „Rudens sonata“ (Höstsonaten, 1978 m.) Filme motiną suvaidino Ingrida Bergman (Ingrid Bergman), o dukrą – Liv Ulman (Liv Ullmann). Kitą režisieriaus darbą „Iš marionečių gyvenimo“ (vok. Aus dem Leben der Marionetten, 1980 m.) finansavo JK ir Vokietija.

1982 m. I. Bergmanas trumpam grįžo į tėvynę, kad sukurtų „Fani ir Aleksandrą“ (šved. Fanny och Alexander) – filmą, kuris skirtingai nuo kitų režisieriaus darbų, buvo skirtas platesnei auditorijai, bet profesionalų buvo kritikuojamas už lėkštumą ir komerciškumą.^[8] I. Bergmanas teigė, kad tai paskutinis jo filmas, ir žadėjo imtis teatro režisūros. Po to jis parašė kelis filmų scenarijus ir režisavo kelis TV filmus. Kaip ir anksčiau, kai kurie iš šių TV filmų vėliau pasirodė kino teatruose. Paskutinis toks darbas buvo „Vedybinio gyvenimo scenų“ tęsinys „Sarabanda“ (šved. Saraband, 2003 m.), kurį I. Bergmanas režisavo jau būdamas 84-erių.

Kūrybinė grupė

I. Bergmanas subūrė savo asmeninę „kūrybinę grupę“, kurią be kitų aktorių sudarė Maksas fon Siudovas (Max von Sydow), Bibi Anderson (Bibi Andersson), Harieta Anderson (Harriet Andersson), Erlandas Juzefsonas (Erland Josephson), Ingrida Tulin (Ingrid Thulin) ir Gunaras Bjornastrandas (Gunnar Björnstrand) – kiekvienas šių aktorių suvaidino bent penkiuose režisieriaus filmuose. Norvegė aktorė Liv Ulman (Liv Ullmann), pasirodžiusi devyniuose I. Bergmano filmuose ir viename TV filme („Sarabanda“), pirmoji prisijungė prie kūrybinės grupės (1966 m. filme „Persona“) ir labiausiai suartėjo su I. Bergmanu – tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenime. 1966 m. jie susilaukė dukters Linos (Linn Ullmann). 1953 m. I. Bergmanas pradėjo dirbti su kino operatoriumi Svenu Niukvistu (Sven Nykvist). Jidu puikiai suprato vienas kitą, ir I. Bergmanui nereikėdavo sukti galvos dėl kadro kompozicijų. Filmavimo dienos rytą jis trumpai pakalbėdavo su S. Niukvistu apie pageidaujamą nuotaiką bei kompoziciją ir visiškai nesikišdavo į operatoriaus darbą iki vakaro, kai būdavo aptariamas kitos dienos filmavimas.

Finansavimas

I. Bergmanas teigė, kad niekada neturėjo problemų dėl finansavimo ir paminėjo dvi priežastis: pirma, jis negyveno JAV, kur, jo nuomone, per daug vaikomasi kino filmų nešamo pelno, ir antra, jo filmai dažniausiai nebūdavo brangūs. (Pavyzdžiui, filmas „Riksmai ir kuždesiai“ (šved. Viskningar och rop) buvo sukurtas už maždaug 450 000 JAV dolerių, o „Vedybinio gyvenimo scenos“ – šešių dalių TV filmas – kainavo tik 200 000 JAV dolerių.)^[9]

Technika

I. Bergmanas dažniausiai pats rašė savo filmų scenarijus. Prieš sėsdamas rašyti, idėją brandindavo kelis mėnesius ar net metus, ir manė, kad tai gana varginantis procesas. Ankstyvieji režisieriaus darbai kruopščiai apgalvoti ir pastatyti pagal jo pjeses arba parašyti bendradarbiaujant su kitais autoriais. I. Bergmanas teigė, kad, kurdamas vėlesnius filmus, leisdavo aktoriams keisti savo pradinius sumanymus, antraip pasekmės būdavo „tragiškos“. Laikui bėgant režisierius suteikė savo aktoriams vis daugiau laisvės improvizuojant filmų dialogus. Kurdamas paskutinius filmus, I. Bergmanas tiesiog užrašydavo sceną aprašančias idėjas ir leisdavo aktoriams patiems kurti dialogą.

I. Bergmanas pabrėžė, kad peržiūrint per dieną nufilmuotą medžiagą svarbu būti kritišku, bet atsiriboti nuo emocijų, ir teigė, kad jis pats neklausdavo savęs, ar medžiaga puiki, ar siaubinga, bet ar ji tinkama, ar ją reikia perfilmuoti.^[10]

Temos

I. Bergmano filmuose dažniausiai nagrinėjamos egzistencinės, mirties, vienatvės ir tikėjimo temos.

Šios temos atrodo pagrindinės, tačiau daugelyje filmų svarbi ir lytinė aistra, akivaizdi tiek filmuose apie viduramžius („Septintasis antspaudas“), XX a. pradžios Upsalos aukštuomenės vaikus („Fani ir Aleksandras“) arba šiuolaikinį susvetimėjimą („Tylėjimas“). Moteriškos I. Bergmano filmų veikėjos dažniausiai geriau suvokia savo seksualumą nei vyrai ir nevengia jo parodyti, kartais net labai atvirai (pvz., „Riksmai ir kuždesiai“) – tai I. Bergmanas, 1960 m. duodamas interviu „Time“ žurnalui, pavadino „fokusininko“ darbo požymiu.^[11] 1964 m. interviu žurnalui „Playboy“, jis sakė: „…lyties apraiškos labai svarbios, ypač man, nes mažiausiai noriu kurti vien intelektualų kiną. Noriu, kad žiūrovai pajustų mano filmus. Man tai daug svarbiau nei tai, kad jie suprastų juos.“ I. Bergmano žodžiais, filmas buvo jo reiklioji meilužė. Asmeninis režisieriaus gyvenimas neretai sutapdavo su kūryba, todėl kai kurios svarbiausios režisieriaus aktorės iš tiesų tapo jo meilužėmis.

Iškreipta, nelaiminga, neišreikšta, atstumta meilė – daugelio I. Bergmano filmų leitmotyvas, pradedant „Komunija“, kur bergždžias pastoriaus tikėjimas supriešinamas su jo buvusios meilužės pastangomis padėti jam per meilę atrasti dvasinį išganymą.

Nors pagal politines pažiūras buvo socialdemokratas, Bergmanas yra pasakęs, kad „kaip menininkas nepolitikuoju... Nekuriu propagandos vienam ar kitam poelgiui“.^[12]

Požiūris į savo kūrybą

Paklaustas apie savo filmus, I. Bergmanas geriausiai įvertino „Komuniją“,^[13] „Personą“ ir „Riksmus ir kuždesius“, bet, duodamas interviu 2004 m., režisierius teigė, kad jo filmai jam kelia depresiją, ir kad jis nebegali jų žiūrėti.^[14] Jo paties teigimu, šiuose filmuose jis pasiekė kino galimybių ribas.

Teatras

I. Bergmanas labiausiai žinomas dėl savo indėlio į kiną, bet visą gyvenimą taip pat buvo ne mažiau aktyvus ir produktyvus teatro režisierius. Studijuodamas Stokholmo universitete, dalyvavo studentų teatro veikloje ir greitai sulaukė sėkmės. Baigęs universitetą tapo Stokholmo teatro režisieriumi-stažuotoju. Būdams 26-erių, tapo jauniausiu Europoje teatro vadovu Helsingborgo teatre. Čia dirbo trejus metus, o 1946–1949 m. statė spektaklius Geteborgo teatre.

1953 m. tapo Malmės teatro režisieriumi ir dirbo čia septynerius metus. Su daugeliu savo filmų žvaigždžių I. Bergmanas anksčiau pradėjo dirbti scenoje. Dauguma „Bergmano trupės“ narių, padėjusių režisieriui sukurti 7-ojo dešimtmečio filmus buvo iš Malmės teatro (pvz., Maksas fon Siudovas). 1960–1966 m. I. Bergmanas režisavo Stokholmo Karališkajame dramos teatre, o 1963–1966 m. buvo jo direktorius.

Išvykęs iš Švedijos po incidento dėl vengimo mokėti mokesčius, I. Bergmanas tapo Miuncheno (Vokietija) „Residenz Theatre“ režisierium (1977–1984 m.) Teatre aktyviai dirbo ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, o 2002 m. Karališkajame dramos teatre pastatė paskutinį savo spektaklį – Henriko Ibseno „Laukinę antį“.

Kaltinimai dėl vengimo mokėti mokesčius

1976 m. buvo sunkiausi I. Bergmano gyvenimo metai. 1976 m. sausio 30 d. Augusto Strindbergo pjesės „Mirties šokis“ repeticijos Stokholmo Karališkajame dramos teatre metu jį suėmė civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai ir pateikė kaltinimus vengimu mokėti pajamų mokestį. Šis įvykis labai sukrėtė I. Bergmaną. Pažeminimas sukėlė nervinį sukrėtimą ir režisieriui teko gydytis nuo gilios depresijos.

Tyrimas buvo inicijuotas dėl 500 000 Švedijos kronų, kurias 1970 m. Švedijoje įsikūrusi I. Bergmano įmonė „Cinematograph“ neva pervedė savo Šveicarijoje įsikūrusiam padaliniui „Persona“, per kurį dažniausiai būdavo mokami atlyginimai aktoriams iš užsienio. Gavęs Švedijos centrinio banko nurodymą, 1974 m. I. Bergmanas uždarė „Persona“ ir deklaravo pajamas. 1976 m. kovo 23 d. prokuroras Andersas Nordenadleris (Anders Nordenadler) panaikino kaltinimus I. Bergmanui, teigdamas, kad jie neturi teisinio pagrindo, ir palygindamas bylą su „kaltinimais, kad žmogus pavogė savo paties automobilį“.^[15] Švedijos vidaus pajamų tarnybos vadovas Giosta Ekmanas (Gösta Ekman) teisino nutrauktą tyrimą, sakydamas, kad įkalčiai buvo reikšmingi, ir kad su I. Bergmanu buvo elgiamasi kaip su bet kuriuo kitu įtariamuoju. Jis išreiškė apgailestavimą, kad režisierius išvyko iš šalies, ir teigė turįs vilties, kad nutrauktas tyrimas „tik sustiprins“ I. Bergmaną.^[16]

Nors kaltinimai buvo panaikinti, I. Bergmano emocinė būklė dar kurį laiką liko nestabili, ir jis baiminosi, kad jam nebepavyks kurti filmų. Nepaisydamas Švedijos ministro pirmininko Ulofo Palmės (Olof Palme), aukštų pareigūnų ir kino pramonės vadovų prašymų, jis prisiekė daugiau niekada nebedirbti Švedijoje. Režisierius uždarė savo studiją Forės saloje, nutraukė du paskelbtus kino projektus ir išvyko į savanorišką tremtį Miunchene (Vokietija). Švedijos kino instituto režisieriaus Hario Šeino (Harry Schein) skaičiavimu, dėl to Švedija patyrė 10 milijonų kronų žalą ir prarado šimtus darbo vietų.^[17]

Sugrįžimas

1978 m. viduryje I. Bergmanas, regis, įveikė nuoskaudą savo tėvynei. Tų pačių metų liepą jis grįžo į Švediją, Forės saloje atšventė savo 60-metį ir vėl ėmė režisuoti Karališkajame dramos teatre. Norėdamas pagerbti režisieriaus sugrįžimą, Švedijos kino institutas įsteigė Ingmaro Bergmano premiją, kasmet įteikiamą už kino pasiekimus.^[18]

I. Bergmanas gyveno Miunchene iki 1984 m. Duodamas vieną iš paskutinių plačios apimties interviu Forės saloje 2005 m., I. Bergmanas teigė, kad nepaisant darbo tremtyje, jis iš tiesų prarado aštuonerius savo profesinio gyvenimo metus.^[19]

2003 m. gruodį I. Bergmanas pasitraukė iš kino. 2006 m. spalį jam buvo operuotas klubas, po operacijos sekė ilga reabilitacija. 2007 m. liepos 30 d., būdamas 89-erių,^[20] jis ramiai mirė miegodamas savo namuose Forės saloje.^[21] Tą pačią dieną mirė ir kitas žinomas kino režisierius Mikelandželas Antonionis (Michelangelo Antonioni). I. Bergmanas buvo kukliai palaidotas 2007 m. rugpjūčio 18 d. Forės saloje.

Filmografija

Apdovanojimai ir nominacijos

Nominacijos Oskarui

Šaltiniai

Nuorodos

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Ingmar Bergman

• Oficiali svetainė
• Ingmaro Bergmano fondas
• IMDB: Ingmaras Bergmanas