Jupiterio žiedai
Jupiterio žiedai pirmą kartą tirti 1979 m. erdvėlaivio Voyager 1, kai buvo atliekamas eksperimentas, skirtas silpnų žiedų paieškai.
Jupiterio žiedų sistema susideda iš trijų pagrindinių dalių: vidinio smulkių dalelių toro (toroido), vadinamo halu, palyginti šviesaus pagrindinio žiedo ir plono išorinio žiedo[1]. Išorinis žiedas yra sudarytas iš dviejų mažesnių žiedų.
Žiedai
| Pavadinimas | Spindulys (km)[2] | Plotis (km) |
|---|---|---|
| 1979 J1R (Halo žiedas) | 100,000–122,000 | 22 600 |
| 1979 J2R (Pagrindinis žiedas) | 122 000–129 000 | 7 000 |
| 1979 J3R (Plonasis žiedas) | vidinis žiedas: 129 200–182 000 išorinis žiedas: 182 000–224 900 |
95 700 |
Susidarymas
Jupiterio žiedai susidarė iš smulkių uolienų ir dulkių, kurias po meteoritų smūgių išmeta planetos palydovai. Dėl didelės planetos gravitacijos dauguma išmestos medžiagos yra įtraukiama į Jupiterio orbitą, o ne grįžta atgal į palydovą[3]. Todėl žiedai sukasi ta pačia kryptimi, kuria skrieja palydovai.
Manoma, jog pagrindinis žiedas sudarytas iš Adrastėjos ir Metijos medžiagos, plonasis žiedas – iš Tabės ir Amaltėjos[4].
Šaltiniai
- ↑ M. A. Showalter ir kt., „Jupiter's ring system: New results on structure and particle properties“, 1987. Icarus Nr.69: 458-498.
- ↑ „NASA Jupiter Rings Fact Sheet“.
- ↑ J. A. Burns ir kt., „The formation of Jupiter's faint rings“, 1999. Science, Nr.284 (5417): 1146-1150.
- ↑ „Tiny moon source of Jupiter's Ring“, 1998. Science Nr.281 (5385): 1951.
| |||||