Lotynai

   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
Etninės-kalbinės grupės, gyvenusios Italijos pusiasalyje apie 500 m. pr. m. e.
  Ligūrai
  Venetai
  Etruskai
  Piceniai
  Umbrai
  Lotynai
  Oskai
  Mesapiai
  Graikai

Lotynai (lot. Latini) − indoeuropietiškos kilmės italikų etninė grupė, gyvenusi senovės Lacijaus žemėse (Italijoje). Savarankiškos ir nepriklausomos lotynų bendruomenės palaikė glaudžius kultūrinius santykius, išpažino bendrus religinius kultus. Sudarydami jungtinę etninę grupę, lotynai kalbėjo bendra lotynų kalba. Lotynų bendruomenės pasižymėjo panašiomis politinėmis, socialinėmis santvarkomis.[1]

Pirmojo tūkstantmečio pradžioje pr. m. e. lotynų kalba buvo viena iš daugelio italikų kalbų, kurios priklausė indoeuropiečių kalbų šeimai. Archeologijoje lotynų materiali kultūra yra žinoma kaip Lacijaus kultūra, susiformavusi vėlyvajame bronzos amžiuje (1200–1000 m. pr. m. e.) centrinėje Apeninų pusiasalio dalyje. Pasak Romos istorinės tradicijos, 338 m. pr. m. e. nepriklausomais laikomi lotynų miestai-valstybės buvo pajungti augančios Romos respublikos.

Pagrindiniai rašytiniai šaltiniai apie lotynus priklauso Romos istorinei tradicijai. Nors legendomis apipintas Romos įkūrimas yra priskiriamas lotynams, tikėtina, kad ankstyvąją romėnų bendruomenę sudarė etniškai mišri gyventojų grupė. Jai galėjo priklausyti Romos įkūrimo istorijose minimi sabinai, etruskai ir kitos kaimynystėje gyvenusios tautinės grupės. Tikslūs istoriniai duomenys apie ankstyvuosius Romos santykius su lotynais yra nepatikimi ir ginčytini. Tikėtina, kad palaipsniui nuo šeštojo amžiaus pr. m. e. Romos įgyta politinė hegemonija kėlė nesutarimų dėl politinės lotynų miesto-valstybių nepriklausomybės. 341–338 m. pr. m. e. vykusiame Lotynų kare dauguma savarankiškų lotynų miestų-valstybių susivienijo kovai prieš Romos dominavimą. 338 m. pr. m. e. lotynų sąjungai pralaimėjus karą, jie tapo politiškai priklausomi nuo Romos.

Kilmė

Tikslių žinių apie lotynų genčių kilmę nėra išlikę. Remiantis kalbine klasifikacija, lotynai priklausė indoeuropietiškai italikų kalbų grupei. Giminiškiausiomis kalbomis lotynams tuo metu kalbėjo šiaurės rytų Italijoje gyvenę venetai ir galbūt vietiniai rytų Sicilijos gyventojai sikulai. Dėl šių kalbų panašumų visos trys kalbos yra priskirtinos vakarų italikų kalbiniam pogrupiui.[2]

Manoma, II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje į Apeninų pusiasalį atsikėlė protolotynų gentys, naudojančios bronzą (Teramarės kultūra).[3] Tai buvo indoeuropiečiai persikraustę iš kitų kraštų ir įsikūrę Apeninų pusiasalyje. Remiantis archeologiniais duomenimis, jau apie 1000 m. pr. m. e. senovės Lacijuje susiformavo vientisa lotyniška Lacijaus kultūra.[4]

Savo ruožtu patys lotynai save kildino iš legendinio valdovo Lotyno. Po mirties Lotynas buvo sudievintas ir garbintas savo genčių kaip Lacijaus Jupiteris (lot. Iupiter Latiaris) šventovėse Albos kalvose.

Senovės Lacijaus žemės

Lotynų apgyvendintas kraštas centriniame Apeninų pusiasalio kontekste. Nors daugumos vietovių įkūrimo datos nėra aiškios, visi lotynų miestai-valstybės yra žinomoi iki Lotynų lygos įkūrimo IV a. viduryje pr. m. e.

Romos respublikos laikais romėnų rašytojai Lacijui priskiriamas žemes dalino į du kraštus. Buvo manoma, kad Tibro slėnis ir Albos kalvų apylinkės sudarė senąsias lotynų žemes, vadinamas senuoju Lacijumi (lot. Latium vetus arba antiquum). Tuo tarpu kitos teritorijos, prijungtos prie Lacijaus per Romos politines sąjungas ir užkariavimus, buvo laikomos išplėstuoju Lacijumi (lot. Latium adiectum).[5] Romėnai tikėjo, kad iš senojo Lacijaus kilo pirmosios lotynų gentys, tapusios Romos įkūrėjų protėviais.

Nors galutinio sutarimo nėra, manoma, kad senojo Lacijaus žemės driekėsi nuo Tibro ir Anieno upių santakos šiaurės rytuose iki Tirėnų jūros vakaruose ir Lepinų kalnų pietuose.[6]

Mitologiniai pasakojimai ir archeologiniai radiniai liudija, kad lotynų žemių centro šerdimi buvo ugnikalninės kilmės Albano kalvynas. Šioje teritorijoje iškilo svarbiausi lotyniškosios kultūros centrai: Tuskulas, Aricija, Lanuvijus ir legendinė, bet iki šiol nelokalizuota Alba Longa. Labiausiai į šiaurę nutolę miestai buvo įkurti Tibro ir Anieno upių santakos šiaurinėje dalyje: Krustumerijus, Nomentas, Fikulėja ir Fidena. Šiaurės rytiniame lotynų žemių pakraštyje svarbiausiu miestu tapo Tiburas (šiuolaikinis Tivolis). Tiburo kraštas buvo greta kaimyninių sabinų genčių teritorijų. Tibro upių kairiajame slėnyje lotynai įsikūrė Antemnoje, Romoje ir Laurente. Vienu svarbiausiu lotynų centrų tapo Prenestas, kuriam priklausančios žemės (lot. ager Praenestinus) driekėsi nuo Albos kalvų iki kaimyninių hernikų teritorijų.[7]

Albos kalva (950 m) tapo lotynų kultūros epicentru. Jos viršūnėje buvo pastatyta šventykla Lacijaus Jupiteriui; tam tikros šventyklos griuvėsių liekanos yra išlikusios.

Panašiai kaip ir etruskai, lotynai vengė apgyvendinti Tirėnų jūros pakrantę. Didžiausiu uosto funkcijas atliekančiu miestu tapo keliolika kilometrų nuo jūros įsikūrusi Ardėja. Kartais lotynams yra priskirtinas Antijaus uosto įkūrimas, kuris istoriniais laikais jau buvo apgyvendintas pietuose gyvenusios volskų genties. Kitais svarbiais lotynų miestais buvo Gabijai, Lavinijus, Labikai, Pedumas.

Istorija

Ankstyvoji istorija

Miestų-valstybių ištakos

Lotynų miestų-valstybių ištakos yra siejamos su platesniais pokyčiais vykusiais centrinės Italijos vakarinėje dalyje. Remiantis archeologiniais duomenimis, vėlyvajame bronzos amžiuje centrinėje Italijoje iškilo naujos visuomenės grupės, kurių šeimyniniuose kapuose rasti prabangūs metaliniai ir importuoti įkapiai. Šios turtingųjų visuomenės grupių giminės ir šeimynos įsikurdavo kalvų viršūnėse arba ugnikalninės kilmės plynaukštėse. Bronzos amžiaus pabaigoje (1200–1000 m. pr. m. e.) tokio tipo gyvenvietės galėjo išaugti į šimto ar dviejų šimtų asmenų bendruomenes.[8]

Albos ežeras Albos kalvose.

Prasidėjus geležies amžiui (1000 m. pr. m. e.), dalis lotynų gyvenviečių palaipsniui išaugo į didesnius ankstyvuosius urbanistinius centrus. Lotynų miestų-valstybių augimas sutapo su visos centrinės Italijos urbanistine raida. Miestietiško tipo gyvenvietės kūrėsi ne toliau nei 50 kilometrų atstumu nuo jūros. Nors didžiausia jų koncentracija pastebima lotynų žemėse, didžiausi miestai išaugo kaimyniniame etruskų krašte, ypač pietinėje jo dalyje arčiau Romos teritorijų. Archeologinių radinių apie miestietiškas šių gyvenviečių struktūras kol kas rasta labai nedaug. Vieninteliai žinomi ankstyvojo geležies amžiaus trobesių grindinių pavyzdžiai buvo rasti Romoje, etruskų Tarkvinijoje ir lotynų Gabijuose.[9]

Prasidėjus geležies amžiui, centrinės Italijos kapavietėse randama daug daugiau prabangą ir aukštą visuomenės statusą žyminčių įkapių. Tarp jų didžiausia reikšmė teikiama su karinga visuomene siejamoms įkapėms: ginklams, šalmams ir skydams. Manoma, kad didesnės kapavietės liudija augančias gyvenvietes, greičiausiai sietinas su šeimynos ir giminės tinklo įsitvirtinimu ir plitimu.

Svarbiausias laidojimo papročių pokytis įvyko devintojo amžiaus pr. m. e. pabaigoje, kada suaugusiųjų bendruomenės narių kapai buvo perkeliami už gyvenviečių ribų. Ryškiausias pavyzdys yra paliudytas Romoje, kurioje ankstyvosios kapavietės buvo rastos ant gyvenviečių kalvų šlaitų. Nuo devintojo amžiaus pr. m. e. romėnai perkėlė kapus į tuo metu už gyvenvietės ribų buvusią Eskvilino kalvą. Šis kapinynas išliko Romoje ir buvo žinomas istoriniuose šaltiniuose.[10]

Miestų-valstybių iškilimas

Frontinės simos detalė su sparnuotų žirgų ir karo vežimų procesija (510-490 m. pr. m. e., Prenestas).

Aiškus archeologiniais radiniais patvirtintas miestietiško tipo gyvenviečių augimas Italijoje prasidėjo septintame amžiuje pr. m. e. ir įgijo didžiausią plėtros mastą nuo 575 m. pr. m. e.[11] Įspūdingiausiais miestų pastatais tapo ant masyvių akmeninių podiumų miestų viduryje statomos šventyklos. Jų statyba reikalavo didelių bendruomenės pastangų. Kitais reikšmingais miestietiško tipo statiniais buvo grįsti stačiakampiais blokais keliai, viešosios erdvės po atviru dangumi, parduotuvės, nuosavi namai su kiemais, gausūs lipdiniai ir dažyti čerpių stogai (tiek šventyklose, tiek privačiuose namuose), cisternos, nutekamieji kanalai ir vieši užrašai ant akmens.[12]

Kario šarvų ir ginklų įkapės rastos Lavinijuje, V a. pr. m. e. Nacionalinis Romos muziejus (Diokletiano pirtys).

Manoma, kad išaugę miestai-valstybės tapo pagrindine visuomeninės ir politinės santvarkos forma Italijoje. Greičiausiai jau šeštame amžiuje pr. m. e. lotynų etninės tapatybės reikšmė mažėjo. Tuo metu didžiausią įtaką įgijo savimonė susiformavusi dėl pilietinės priklausomybės atskiriems miestams-valstybėms. Dėl to romėnai visų pirma pabrėžė savo padėtį kaip Romos miesto gyventojai, o ne kaip lotynų etnosui priklausanti grupė.[13]

Nors nėra galimybės nustatyti miestų-valstybių gyventojų skaičiaus, visi lotynų centrai buvo maži politiniai dariniai. Vos keli miestai Etrurijoje ir greičiausiai pati Roma galėjo turėti iki 30 000 gyventojų. Didžiausi pagal plotą lotynų miestai-valstybės 550–500 m. pr. m. e. buvo Roma, Tiburas, Prenesta, Ardėja ir Lavinijus. Vidutinis lotynų miestų-valstybių plotas tesiekė 25–100 km².[14]

Nors rašytiniai duomenys apie lotynus yra užfiksuoti daug vėlesniuose romėnų darbuose, tikėtina, kad santykinai mažoje lotynų teritorijoje gyveno bemaž šešiasdešimt skirtingų bendruomenių.[15] Kraštas buvo politiškai decentralizuotas. Ryškiausia etninės savimonės išraiška buvo bendrų religinių kultų išpažinimas ir kasmetiniai susibūrimai sakralinių švenčių proga. Pagrindinė šventovė buvo skirta Lacijaus Jupiteriui Albos kalvoje (lot. mons Albanus), dabartiniame italų Monte Cavo. Žinomi ir kiti svarbūs lotynų apeiginiai centrai Lavinijuje, Tuskule ir Aricijoje.[16]

Lotynai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Bendravo su kaimyniniais etruskais ir buvo veikiami jų kultūros.

Lotynai Romos įkūrimo legendose

Anksčiausi rašytiniai pasakojimai apie lotynus buvo įtraukti į legendinę Romos įkūrimo istoriją. Pirmieji antikos autoriai, kurie aprašė lotynų ir Romos istoriją, buvo senovės graikai, gyvenę graikų miestuose Sicilijoje ir pietinėje Italijoje.[17] Nuo trečiojo amžiaus pabaigos pr. m. e. graikų žinių pagrindu romėnų rašytojai ėmėsi kurti savas Romos priešistorės ir miesto įkūrimo legendas. Tiek graikų, tiek romėnų darbuose istorijos apie lotynus išaugo į įvairialypias legendas, persipinusias su tuo metu Italijoje plitusia heleniškąja mitologija. Pasakojimų įvairovė buvo didžiulė. Dėl to net vėlesnio laikotarpio Tito Livijaus, Dionisijaus Halikarnasiečio, Plutarcho ir kitų rašytojų darbuose išliko gausūs nesutarimai dėl Romos legendinio laikotarpio.

Trylikos altorių šventovė Lavinijuje (greta dabartinės Pratica di Mare). Pirmasis akmens altorius buvo pastatytas apie 550 m. pr. m. e. Dar du iškilo iki VI amžiaus pr. m. e. pabaigos, o V amžiuje pr. m. e. jau buvo devyni altoriai. Nors šventovė neturėjo šventyklos pastato, altorius juosė L-formos portikas.[18]

Pasak legendų Romos priešistorė prasidėjo po Trojos karo. Enėjas buvo vienas iš nedaugelio trojėnų, kuriems pavyko išsigelbėti ir įsikurti su savo bendruomene kituose Viduržemio jūros karštuose. Enėjo paskutinis persikraustymas jūra įvyko jam pasiekus Tibro slėnį, tuo metu priklausantį vietiniam karaliui Lotynui. Užuot kariavę, Lotynas ir Enėjas sutarė dėl taikos. Trojėnas vedė Lotyno dukterį Laviniją ir įsikūrė jos vardu pavadintame mieste – Lavinijuje.[19]

Enėjo sūnus Askanijus Albos kalvose įkūrė vieną iš svarbiausių lotynų miestų – Albą Longą. Po dvylikos ar šešiolikos valdovų kartų, Albos Longos karaliumi tapo Numitoras, kurio anūkai Romulas ir Remas tapo Romos įkūrėjais. Romos karalių laikais, Alba Longa tapo svarbiausiu Romos politiniu varžovu. Jos galutinis užkariavimas ir prijungimas prie Romos įvyko valdant legendiniam romėnų karaliui Tului Hostilijui.

Pasak romėnų istoriko Livijaus, Enėjas naują jungtinę trojėnų ir vietinių gyventojų bendruomenę karaliaus Lotyno garbei pavadino lotynais.[20] Dionisijaus Halikarnasiečio teigimu, nors vietiniai gyventojai buvo vadinami lotynais valdant Lotynui, galutinis sprendimas priimti lotynų vardą įvyko tik Romulo ir Remo laikais.[21]

Lotynų sąjungos

Įvairiais istoriniais laikotarpiais lotynų miestai-valstybės sutardavo dėl politinio bendradarbiavimo. Tikslių duomenų apie šių sąjungų veiklą, ypač apie jų ištakas ir pirmuosius susiformavimus, yra išlikę labai nedaug. Šiuolaikinėje istoriografijoje lotynų politiniai susivienijimai yra vadinami bendru Lotynų lygos pavadinimu.

Tikėtina, kad jau nuo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. pradžios lotynų bendruomenės vienijosi į tam tikras lotynų sąjungas, kurioms, anot romėnų legendų, nuo VI a. pr. m. e. vadovavo Roma. Per lotynų karus lotynai siekė išsivaduoti iš Romos hegemonijos, bet 338 m. pr. m. e. romėnai jų sąjungą išardė, o lotynų žemes prijungė prie Romos valstybės. Ilgainiui lotynai buvo romanizuoti, bet jų kalbą perėmė visi italikai. III a. pr. m. e. lotynų kalba tapo Romos valstybės kalba, paplito visame Apeninų pusiasalyje, vėliau – visoje Romos imperijoje.[3]

Pirmosios lotynų sąjungos

Dianos šventyklos kolonos ir altorius prie Nemi ežero Aricijoje (pastatų liekanos priklauso maždaug 300 m. pr. m. e.).

Tikėtina, kad lotynų miestų-valstybių politinio bendradarbiavimo pradžia buvo susijusi su bendrų kultų išpažinimu. Seniausia iš žinomų jungtinių šventovių buvo lotynų Jupiterio šventykla Albos kalvos viršūnėje. Čia vyko kasmetinis lotynų šventinis susibūrimas Jupiterio garbei (ši šventė buvo žinoma kaip lot. feriae Latinae). Visuotinis dalyvavimas bendro kulto išpažinime leido lotynams puoselėti politiškai motyvuotus sąjunginius saitus. Be Jupiterio garbinimo, viena iš svarbiausių bendro tikėjimo apraiškų buvo deivės Dianos šventovės. Garsiausia Dianos šventykla buvo lotynų Aricijoje. Kitos garsios Dianos šventovės buvo įsikūrusios greta Tuskulo (it. Mount Corne) ir ant Aventino kalvos Romoje.

Pirmasis patikimas lotynų bendradarbiavimo liudijimas yra žinomas iš romėnų politiko ir istoriko Marko Porcijaus Katono Vyresniojo veikalo ''Pradžios''. Katonas paminėjo senovinio užrašo nuorašą, kuris buvo rastas lotynų šventoje girioje Aricijos miškuose. Jame minimas lotynų diktatorius Egerijus Bebijus Tuskulietis, kuris aštuonių lotynų bendruomenių vardu atliko girios pašventimą deivei Dianai. Pasak šio užrašo, Egerijus Bebijus atstovavo lotynų bendruomenes iš Tuskulo, Lanuvijaus, Laurento, Koros, Tiburo, Pomecijaus ir Ardėjos.[22] Kadangi Roma šiame užraše paminėta nebuvo, tikėtina, kad jame minima lotynų sąjunga susibūrė VI a. pr. m. e. pabaigoje, dar iki Romos hegemonijos išplitimo Lacijuje laikų.

Lotynų nukariavimai Romos legendinėje istorijoje

Pasak legendų, Romos karalystės laikais (753–509 m. pr. m. e.) karai su lotynais ir nauji užkariavimai Lacijuje dėsningai plėtėsi, romėnams užkariaujant vis daugiau lotynų žemių. Po Romos miesto įkūrimo lotynų sąjungos centru tapo Alba Longa. Anot Dionisijaus Halikarnasiečio, Albos Longos vadovaujama sąjunga apjungė net 47 atskiras lotynų bendruomenes.[23] Romėnų karaliui Tului Hostilijui (672–640 pr. m. e.) užkariavus Alba Longą, jos gyventojai buvo perkraustyti į Romą. Valdant legendiniam Ankui Marcijui (640–616 pr. m. e.), Romos žemės įjungė kraštus siekiančius Ostijos uostą, taip pat lotynų Politorį, Telėnus, Fikaną ir iki šiol nelokalizuotą Meduliją.[24] Karalius Tarkvinijus Priskas (616‒578 pr. m. e.) užkariavo šiaurines lotynų žemes su Kornikulo ir Ereto miestais. Tarkvinijui taip pat pavyko nugalėti kaimyninių sabinų gentis bei prijungti jų ir lotynų žemių paribiuose buvusius Fikulėjos, Kamerijos, Krustumerijos, Ameriolos ir Nomento miestus. Pasak legendų, vienu iš svarbiausių lotynų pralaimėjimu Romai įvyko mūšyje prie Regilo ežero (apie 500 m. pr. m. e.).

Visuomenė

Vaizdas:Antefix with Satyr and Maenad dancing from Satricum (Latium vetus) 490–470 BC.jpg
Šokantys satyras ir menadė, antefiksas, 490–470 m. pr. m. e. Satrikas, pietų Lacijus (Nacionalinis etruskų muziejus, Roma (Villa Giulia)).

Lotynų visuomenė buvo sudaryta iš smulkių bendruomenių, vadinamųjų lot. populi. Bendruomenės telkėsi kaimiškose gyvenvietėse (lot. vicus), kurioms priklausė žemdirbystei ir gyvulininkystei naudojami aplinkiniai kraštai (lot. pagus). Greičiausiai, kaimyninai kaimai dalindavosi bendrai priklausančiomis žemėmis ir palaipsniui išaugdavo į didesnes gyvenvietes.[25]

Kaimų bendruomenių struktūra buvo sudaryta iš senųjų giminės klanų (lot. gens).[26] Svarbiausia visuomenės organizacine grandimi laikytina šeimyna, žinoma kaip lot. familia, ir jai priklausantys šeimynykščiai. Šeimynos galva tapdavo vyriausias šeimą sukūręs vyriškosios lyties atstovas, vadinamas lot. pater familias.

Remiantis vėlesniais romėnų teisės šaltiniais, žinoma apie ankstyvąsias bendruomenines teises, kuriomis vadovavosi lotynai. Santuokos teisė (lot. conubium) leido sudaryti santuokines sąjungas tarp skirtingų lotynų bendruomenių. Verslo teisė (lot. commercium) užtikrino sutarčių sudarymą ir jų teisinį veiksnumą. Migracijos teisė (lot. ius migrandi) numatė galimybę keisti priklausomybę atskiriems miestams-valstybėms ir tapti nauju bendruomenės nariu.[27]

Išnašos

  1. ↑ Cornell, T. J. (2003), 'Latini' , The Oxford Classical Dictionary, Oxford: Oxford Press, 820–821.
  2. ↑ Cornell, T. J. (1995), The Beginnings of Rome. Italy and Rome from the Bronze Age to the Punic Wars (c. 1000–264 BC), Oxon: Routledge, 41-44.
  3. ↑ 3,0 3,1 Lotynai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  4. ↑ Cornell, T. J. (2003), 'Latini' , The Oxford Classical Dictionary, Oxford: Oxford Press, 820–821.
  5. ↑ Enijus, Analai, 1.22; Plinijus Vyresnysis, Gamtos istorija, 3.5.9.
  6. ↑ Fulminante, F. (2018), 'Latins', The Peoples of Ancient Italy, red. G. D. Farney, G. Bradley, Boston/Berlin: Walter de Gruyter Inc., 473–497 (ypač 479–488).
  7. ↑ Cook, S. A., Adcock, F. E., Charlesworth, M. P. (1954), The Cambridge Ancient History. The Hellenistic Monarchies and the Rise of Rome, Volume 7, Cambridge: Cambridge Press, 339–341.
  8. ↑ Terrenato, N. (2019), The Early Roman Expansion Into Italy: Elite Negotiation and Family Agendas, Cambridge: Cambridge University Press, 35-36.
  9. ↑ Terrenato, N. (2019), The Early Roman Expansion Into Italy: Elite Negotiation and Family Agendas, Cambridge: Cambridge University Press, 36-39.
  10. ↑ Terrenato, N. (2019), The Early Roman Expansion Into Italy: Elite Negotiation and Family Agendas, Cambridge: Cambridge University Press, 36-40.
  11. ↑ Lomas, K. (2018), The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 99–100.
  12. ↑ Terrenato, N. (2019), The Early Roman Expansion Into Italy: Elite Negotiation and Family Agendas, Cambridge: Cambridge University Press, 40.
  13. ↑ Lomas, K. (2018), The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 99–100.
  14. ↑ Lomas, K. (2018), The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 99–102.
  15. ↑ Cook, S. A., Adcock, F. E., Charlesworth, M. P. (1954), The Cambridge Ancient History. The Hellenistic Monarchies and the Rise of Rome, Volume 7, Cambridge: Cambridge Press, 346.
  16. ↑ Lomas, K. (2018), The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 118–121.
  17. ↑ Wiseman, T. P. (1995), Remus. A Roman Myth, Cambridge: Cambridge University Press, 31-62.
  18. ↑ Lomas, K. (2018), The Rise of Rome. From the Iron Age to the Punic Wars, 1000 BC – 264 BC, London: Profile Books, 106.
  19. ↑ Titas Livijus, 1.1.1-1.1.6.
  20. ↑ Titas Livijus, 1.2.4
  21. ↑ Dionisijus Halikarnasietis, Romos senovė, 1.9.3-4.
  22. ↑ Citata lotynų kalba: Lucum Dianium in nemore Aricino Egerius Baebius Tusculanus dedicauit dictator Latinus. Hi populi communiter: Tusculanus, Aricinus, Lanuuinus, Laurens, Coranus, Tiburtis, Pometinus, Ardeatis Rutulus. Cituota iš Green, C.M.C. (2007), Roman Religion and the Cult of Diana at Aricia, Cambridge: Cambridge University Press, 88; Cornell, T. J. (2013), The Fragments of the Roman Historians. Commentary, vol. 3, Oxford: Oxford University Press, 82-85 (F36).
  23. ↑ Dionisijus Halikarnasietis, Romos senovė, 4.49.2.
  24. ↑ Livijus, 1.33.
  25. ↑ Scullard, H. H. (1980), A history of the Roman world, 753–146 B.C.(4-asis leidimas), London ir New York: Routledge, 36-41.
  26. ↑ Smith, C. J. (2006), The Roman Clan: The Gens from Ancient Ideology to Modern Anthropology, Cambridge: Cambridge University Press, 45.
  27. ↑ Forsythe, G. (2005), A Critical History of Early Rome, Berkeley/Los Angeles, London: University of California Press, 183–185.

Nuorodos

Ž • A • R
Senovės Italijos tautos
Italikai

Ekvai · Fidėnai · Hernikai · Lotynai (Faliskai · Sikulai) · Oskai (Aurunkai · Ausonai · Kampanai · Marukinai · Peligniai · Sabinai) · Samnitai (Brutijai · Frentaniai · Lukaniai) · Picėnai · Umbrai (Marsai, Volskai) · Vestinai
Kiti indoeuropiečiai

Keltai (Insubrai · Leopontijai · Orobijai) · Venetai (Histrai · Liburnai) · Japygai (Mesapiai · Peucetijai · Daunijai)
Tirsėnai
Neidentifikuoti

Elymai · Euganėjai · Karnai  · Protosardinai (Korsai · Balariai · Jolėjai) · Ligūrai · Sikanai