Monako istorija

Monako istorija susijusi su strategine Monako uolos, kuri yra svarbus srities geologinis objektas, reikšme. Uola anksčiau pirmykščiams žmonėms teikė prieglobstį, o vėliau tarnavo kaip tvirtovė. XII–XIV a. pradžioje dėl šios teritorijos buvo varžomasi dėl politinių priežasčių. Nuo to laiko, neskaitant Prancūzijos okupacijos, Monaką valdė Grimaldi šeima.

Ankstyvoji istorija ir ligūrų gyvenvietė

Monako uola buvo prieglobstis pirmykščiams žmonėms nuo paleolito laikų, 300 000 m. pr. m. e. Įrodymų tam pagrįsti buvo rasta Švento Judisto Sodo urve. Pagal istoriką Diodorą Sikulą ir geografą Staboną pirmieji nuolatiniai srities gyventojai buvo kalniečiai ligūrai, atsikėlę iš gimto miesto Genujos Italijoje. Tačiau senovės ligūrų kalba, kuri matyt nepriklausė indoeuropiečių kalboms, nesusijusi su italų kalbos dialektu, kuriuo kalba šiuolaikiniai Ligūrijos gyventojai, nei su šiuolaikine monegaskų kalba.

Graikų kolonija ir Heraklio legenda

Finikiečiai iš Marselio įkūrė Monoikos koloniją, taip pavadintą dėl vietinių ligūrų, VI a. pr. m. e. dabartinėje Monako teritorijoje. Monoikos buvo susijusi su Herakliu, ir tik čia jis buvo garbinamas kaip Hercules Monoecus. Pagal „Heraklio kelionių“ temą, taip pat aprašytą Diodoro Sikulo ir Stabono, graikai ir ligūrai tvirtino, jog Heraklis pro čia keliavo.

Šiuolaikinis uostas kartais vadinamas „Heraklio uostu“. 1907 m. Katalikų enciklopedijoje parašyta: „Nuo seniausių laikų iki XIX a. Monako uostas buvo tarp svarbiausių prancūzų Viduržemio jūros uostų, bet dabar jis praradęs savo komercinę svarbą“.

Romėnų valdymas

Po galų karų Monoecus, kuris buvo naudojamas kaip sustojimo punktas Julijui Cezariui jo kelionėje į Graikiją, tapo pajūrio Alpių Romos provincijos, vadinamos Transalpine Galija, dalimi.

Vergilijus rašė „įtvirtinta uola, Monakas šalia jūros“ (Eneida, VI.830) Uostą mini Plinijus Vyresnysis Gamtos istorijoje ir Tacitas savo Istorijose.

Viduramžiai

Monakas buvo valdomas romėnų iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m., o po to sritis buvo siaubiama saracėnų ir įvairių barbarų genčių. Per šiuos puolimus srityje beveik neliko gyventojų, saracėnai buvo išvaryti 975 m., o XI a. Monaką apgyvendino Ligūrijos gyventojai.

1191 m. Šventosios Romos imperatorius Henrikas VI suteikė šios srities siuzereno valdžią Genujos miestui. 1215 m. birželio 10 d. Genujos gibelinų dalinys, vadovaujamas Fulco del Cassello ant Monako uolos pradėjo statyti tvirtovę. Ši data dažnai laikoma šiuolaikinės Monako istorijos pradžia.

Gibelinai norėjo padaryti Monaką svarbia karine tvirtove ir srities valdžios centru, tad nusprendė šalia uolos įkurti gyvenvietę, kuri paremtų įgulą. Kad priviliotų gyventojus iš Genujos ir kitų miestų jie nemokamai dalino žemę ir naujus gyventojus atleido nuo mokesčių.

Grimaldžių iškilimas

Grimaldžiai yra kilę iš Oto Kanelos ir pasivadino jo sūnaus Grimaldo Kanelos vardu, buvo sena ir svarbi Genujos gvelfų šeima, per susirėmimus tarp gvelfų ir gibelinų Genujoje, pabėgo į Monaką, lydima kitų gvelfų šeimų, pvz.: Fiešių.

Fransua Grimaldis užvaldė Monako uolą 1297 m., ir jų šeima ją valdo iki šių laikų, išskyrus prancūzų okupaciją 1793–1814 gegužės 17 d. Po Napoleono pralaimėjimo 1815 m. Vienos kongresas paskyrė Monaką Sardinijos karalystei kaip protektoratą. Monako nepriklausomybė pripažinta Prancūzų – monegaskų sutartimi 1861 m. Monako princas buvo absoliutus valdovas iki 1911 m. įvestos konstitucijos.

Garsusis Monako kazino atsidarė 1863 m. Tai organizavo Societé des Bains de Mer, kuri taip pat valdė Paryžiaus viešbutį. Uždirbti pinigai buvo investuoti į Monako infrastruktūrą. XIX a. pabaigoje kilo ekonominis pagyvėjimas nutiesus geležinkelį į Prancūziją. 1918 m. liepą pasirašyta sutartis suteikianti Monakui ribotą Prancūzijos apsaugą. Sutartis, pridėta prie Versalio sutarties, teigė, kad Monako politika bus derinama su Prancūzijos ekonominiais, kariniais ir politiniais interesais. Vienas iš sutarties motyvų buvo artėjanti 1918 m. Monako įpėdinystės krizė.

Nors princo Liudviko II simpatijos buvo proprancūziškos, jis stengėsi, kad Monakas Antrojo Pasaulinio karo metu būtų neutralus, tačiau rėmė Viši režimą, kuriam vadovavo jo armijos kolega Philippe Pétain. Be to jo maža kunigaikštystė patyrė konfliktą iš dalies dėl Liudviko neryžtingumo ir dėl to, kad dauguma gyventojų buvo italų kilmės ir rėmė fašistinį Benito Mussolini režimą. 1943 m. Italijos armija įsiveržė ir okupavo Monaką, o į valdžią pastatė marionetinę vyriausybę. Greitai po to Musolinis žlugo, Vokietijos armija okupavo šalį ir pradėjo deportuoti žydus. Tarp jų buvo René Blum, Operos įkūrėjas, kuris mirė nacių koncentracijos stovykloje. Pagal slaptą Liudviko įstatymą, Monako policija labai rizikuodama pranešdavo gyventojams, kad Gestapas ruošiasi juos suimti. Monakas tapo laisvas, kai vokiečiai atsitraukė.

Dabartinis Monako princas yra Albertas II, valdantis po tėvo Rainerio III mirties 2005 m. Raineris tapo princu po tėvo Liudviko II mirties 1949 m.

1962 m. peržiūrėta Monako konstitucija panaikino mirties bausmę, suteikė moterims rinkimų teisę, įkūrė Aukščiausią Teismą pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti ir apsunkino prancūzų persikėlimą į Monaką.

1993 m. Monakas tapo visišku JTO nariu. 2002 m. nauja sutartis tarp Monako ir Prancūzijos teigė, kad jei dinastija išmirs, Monakas vis tiek išliks nepriklausoma valstybė, o nebus prijungtas prie Prancūzijos. Tačiau Monako karinė gynyba išliko Prancūzijos rankose.

Švelnus klimatas, patrauklūs vaizdai, lošimo namai padarė Monaką pasaulinio lygio turizmo ir poilsio centru.

Nuorodos

• Diocesės ir Monako kunigaikštystė, Katalikų enciklopedija (angl.)
• Tautų istorijos, Monakas Archyvuota kopija 2008-05-09 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Monako istorija (angl.)