Naujoji Prancūzija
Naujoji Prancūzija (pranc. Nouvelle-France) buvo teritorija Šiaurės Amerikoje, kurią kolonizavo prancūzai XVI–XVIII amžiuje. Ji egzistavo nuo 1534 m., kai Žakas Kartjė atrado Šv. Lauryno upę, iki 1763 metų, kai regionas atiteko Jungtinei Karalystei. Didžiausias regionas buvo apie 1712 metus, prieš Utrechto sutartį, kai Naujoji Prancūzija buvo nusidriekusi nuo Niufaundlando iki Aukštutinio ežero ir nuo Hadsono įlankos iki Meksikos įlankos. Vėliau teritorija padalinta į 5 kolonijas: Kanadą, Akadiją, Hadsono Įlanką, Niufaundlandą ir Luizianą.
Šaltiniai
Europos kolonijos Amerikoje |
---|
|
Buvusios Ispanijos kolonijos Amerikoje ir Karibuose |
---|
| Kolonijos iki vicekaralysčių |
|
Santo Domingas (1493) · Kuba (1510) · Puerto Rikas (1580) · Naujoji Andalūzija (Venesuela) | | | | | Šiaurės Amerika |
Meksikas (1527) · Naujoji Galisija (1531) · Gvatemala (1542) | | | |
| | | Vicekaralystės | |
| |
| |
| |
Kitų šalių kolonijos Amerikoje ir Karibuose |
---|
| Portugalijos | | | Nyderlandų | | | Rusijos | | | Vokietijos ir Kuršo | | | Danijos ir Švedijos | |
|
|
|
|
|