Orsė muziejus

48°51′36″ š. pl. 2°19′35″ r. ilg. / 48.86000°š. pl. 2.32639°r. ilg. / 48.86000; 2.32639

Orsė muziejus
Musée d'Orsay
Įkurtas 1986 m.
Vieta Paryžius, Prancūzija
Tematika Meno muziejus, dizaino/tekstilės muziejus, istorinė vieta
Lankytojai 1 mln. (2021)[1]
Vadovas Serge Lemoine
Interneto svetainė www.musee-orsay.fr
Interjeras

Orsė muziejus (pranc. Musée d'Orsay) – vienas iš didžiausių ir įžymiausių pasaulio muziejų, įsikūręs Paryžiuje, Prancūzijoje. Stovi kairiajame Senos upės krante. Muziejus įkurtas buvusioje Orsė stotyje (Gare d’Orsay), statytoje tarp 1898 m. ir 1900 m. Muziejuje daugiausia saugomi įvairūs Prancūzijos meno kūriniai, datuojami nuo 1848 m. iki 1915 m., įskaitant paveikslus, skulptūras, baldus bei fotografijas. Jis turi didžiausią impresionizmo ir postimpresionizmo šedevrų kolekciją visame pasaulyje. Didžiuojasi itin garsiais tapytojais, įskaitant Édouard Manet, Edgar Degas, Pierre-Auguste Renoir, Paul Cézanne, Georges Seurat, Alfred Sisley, Paul Gauguin ir Vincent van Gogh. Daugelis šių darbų iki 1986 m. atsidarant Orsė muziejui buvo eksponuoti Galerie nationale du Jeu de Paume.

Istorija

Muziejaus pastato pirminė paskirtis buvo geležinkelio stotis Gare d’Orsay, pastatyta kelyje ParyžiusOrleanas ir baigta 1900 m., kaip tik Pasaulinės parodos (Exposition Universelle) atidarymo proga. Jos statyboje dalyvavo trys architektai: Lucien Magne, Émile Bénard ir Victor Laloux. Stotis tarnavo, kaip terminalas pietvakarių Prancūzijos geležinkelyje iki 1939 m.

Orsė muziejaus laikrodis, autorius Victor Laloux, Pagrindinė salė

Iki 1939 m. stoties trumposios platformos tapo nepatogios ilgiems traukiniams, todėl šie perėjo prie tiesioginio aptarnavimo. Po 1939 m.stotis naudota priemiesčių aptarnavimui, o jos dalis per Antrąjį pasaulinį karą tapo pašto centru. Vėliau pastatas naudotas, kaip filmavimo aikštelė, pavyzdžiui, jame filmuotas Kafkos romano motyvais paremtas filmas „The Trial“, kurį adaptavo Orson Welles. Vėliau priklausė Renaud–Barrault teatro kompanijai, o dar vėliau buvo aukciono vieta, kol buvo perstatomas „Hôtel Drouot“.

1970 m. gautas leidimas stotį nugriauti, bet Prancūzijos Kultūros ministras Jacques Duhamel buvo priešiškas ketinimams stoties vietoje statyti naują viešbutį. Tad stotis papildomai įtraukta į Istorinių pastatų sąrašą, o galiausiai į jį įrašyta 1978 m. Pasiūlymas paversti stotį muziejumi kilo Prancūzijos muziejų direktoratui. Buvo sumanyta pastatyti muziejų, kuris būtų tarsi tiltas tarp Luvro ir Nacionalinio modernaus meno muziejaus (Žoržo Pompidu centro). Šį planą sugalvojo Georges Pompidou ir tam tikslui įvykdyti 1974 m. pavesta komisijai. 1978 m. organizuotos varžybos sukurti naują muziejų. „ACT Architektūra“, trijų jaunų architektų grupė (Pierre Colboc, Renaud Bardon and Jean-Paul Philippon) buvo apdovanota kontraktu, kuris apėmė 20 000 m², tuo pačiu įrengiant naujas grindis keturiems aukštams. Statybos darbai vykdyti kompanijos „Bouygues“.[2] 1981 m. interjerui sukurti (įskaitant, vidaus įrengimus, puošybą, baldus ir muziejaus pritaikymą) pasirinktas italų architektas Gae Aulenti. Galiausiai 1986 m. liepos mėnesį muziejus buvo paruoštas priimti ekspozicijas. Eksponatų atgabenimas užtruko 6 mėnesius, per kuriuos sulaukta daugiau nei 2000 paveikslų, 600 skulptūrų ir kitų darbų. Muziejus oficialiai atidarytas 1986 m. gruodžio 9 d. šalies prezidento François Mitterrand. Jis užima 57 400 m² plotą, o 2007 m. jį aplankė 3,2 mln. lankytojų.

2018 m. balandžio 9 d., minint Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmetį, Prancūzijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentai Emmanuelis Macronas, Kersti Kaljulaid, Raimondas Vėjuonis ir Dalia Grybauskaitė Orsė muziejuje atdarė parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ (pranc. Âmes sauvages. Le symbolisme dans les Pays baltes). Buvo pristatyti nuo XIX a. pabaigos iki 1918 m. veikusių menininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Kalpoko, Janio Rozentalio, Vilhelmo Purvičio, Kristjano Raudo, Konrado Vilhelmo Magio ir kitų 133 kūriniai. Iki 2018 m. liepos 15 d. veikusią parodą lydėjo plati kultūrinė programa: tarptautinė mokslinė konferencija ir apskritojo stalo diskusijos; Orsė muziejaus Auditoriume skambėjo Baltijos šalių muzika.[3] [4][5]

Fasadas nuo dešiniojo Senos kranto
Šeši kontinentai, 1878 m., muziejaus aikštė

Aikštelėje šalia muziejaus eksponuojamos šešios bronzinės alegorinės skulptūros, kurios buvo pagamintos specialiai 1878 m. Pasaulinei parodai:

  • Pietų Amerika (aut. Aimé Millet)
  • Azija (aut. Alexandre Falguière)
  • Okeanija (aut. Mathurin Moreau)
  • Europa (aut. Alexandre Schoenewerk)
  • Šiaurės Amerika (aut. Ernest-Eugène Hiolle)
  • Afrika (aut. Eugène Delaplanche)

Kolekcija

Gustave Courbet, Dailininko studija (L’Atelier du peintre): Tikroviška mano septynerių metų meninio ir moralinio gyvenimo alegorija, 1855 m.
James McNeill Whistler, Vistlerio motina, dailininko motinos portretas, 1871 m.
Georges Seurat, Cirkas, 1891 m.
József Rippl-Rónai, Moteris su gėle, 1891 m.

Tapyba

Skulptūros

Eugène Guillaume, Anakreontas, 1849–1851 m., marmuras
Charles Cordier, Sudano juodaodis, 1857 m.
Albert-Ernest Carrier-Belleuse, Mieganti Hebė, 1869 m., marmuras

Neoklasicizmas

  • Eugène Guillaume (Montbard, 1822 m. – Roma, 1905 m.) :
    • Pjovėjas, 1849 m., bronza
    • Anakreontas, 1849/1851 m., marmuras
  • James Pradier (Ženeva, 1792 m. – Bougival, 1852 m.)
    • Sapfo, 1852 m., marmuras
  • Jean-Jules Salmson, (Paryžius, 1823 m. – Coupvray, 1902 m.)
    • La Dévideuse, 1863, bronza
  • Gabriel-Jules Thomas (Paryžius, 1824–1905 m.)
    • Virgile, 1861 m., marmuras

Romantizmas

  • Pierre-Jean David d'Angers (Anžeras, 1788 m.– Paryžius, 1856 m.)
    • Getė, 1829–1831 m., gipsas
  • François Rude (Dižonas, 1784 m. – Paryžius, 1855 m.)
    • Napoleonas, žengiantis link nemirtingumo, 1845 m., gipsas
  • Auguste Préault (Paryžius, 1809–1879 m.)
    • Ofelija, 1842 m., bronza

Antrosios Prancūzijos imperijos eklektizmas

  • Jean-Baptiste Carpeaux (Valansjenas, 1827-Kurbvua, 1875), 117 skulptūrų:
    • Ugolinas ir jo vaikai, 1860, bronza
    • Princesė Matilda, 1862, marmuras
    • Sosto įpėdinis ir jo šuo Néro, 1865, marmuras
    • Keturios pasaulios dalys, remiančios dangaus sritis, 1868-1872, gipsas, sakai, lakas
    • Šokis, 1869, grupė, Ešelono akmuo, pastatytas ant Opéra Garnier fasado
  • Charles Cordier (Kambrė, 1827-Alžyras, 1905)
    • Sudano negras, 1857, oniksas, bronza ir porfyras
    • Capresse des colonies, 1861, oniksas, bronza ir rausvasis marmuras
  • Paul Dubois (Nožanas prie Senos, 1829-Paryžius, 1905)
    • Florentietis dainininkas, 1865, bronza, sidabras
  • Albert-Ernest Carrier-Belleuse (Anisy-le-Château, 1824-Sevras, 1887)
    • Mieganti Hebė, 1869, marmuro grupė,
  • Auguste Clésinger (Bezansonas, 1814-Paryžius, 1883)
    • Gyvatės įgelta moteris, 1847, marmuras
  • Jean-Joseph Perraud (Monay, 1819-Paryžius, 1876)
    • Neviltis, 1869, marmuras
  • Alexandre Falguière (Tulūza, 1831-Paryžius, 1900)
    • Nugalėtojas gaidžių kare, 1864, bronza
    • Tarcisius, 1868, marmuras
    • Azija iš serijos šeši kontinentai, 1878, priešais muziejų
  • Antonin Mercié (Tulūza, 1845-Paryžius, 1916)
    • Dovydas, 1871, bronza
  • Hippolyte Moulin (Paryžius, 1832-Šarantonas, 1884)
    • Atradimas Pompėjoje, 1863, bronza
  • Jean-Baptiste Baujault (La Crèche près de Breloux, 1828-1899)
    • Jeune Gaulois ou Au Gui l’an neuf, 1870-1875, marmuras, bei grubiai išdirbta bronza
  • Alexandre Schoenewerk (Paryžius, 1820-1885)
    • Jaunasis Taratinas, 1871, marmuras
    • Europa iš serijos šeši kontinentai, 1878, priešais muziejų
  • Eugène Delaplanche (Belvilis, 1839-Paryžius, 1891)
    • Ieva prieš nuodėmę, 1869, marmuras
    • Afrika iš serijos šeši kontinentai, 1878, priešais muziejų
  • Augustin-Jean Moreau-Vauthier (Paryžius, 1831-1893)
    • Gulinti Bachantė, 1892, marmuras

Kiti darbai

Taip pat saugomos kolekcijos: architektūros ir dekoratyvinio meno, senosios fotografijos. Muziejuje saugomi tokių fotografų, kaip Hippolyte Bayard, Édouard Baldus, Christian Bérard, Louis-Jacques-Mandé Daguerre, Félix Nadar, Nicéphore Niépce darbai.

Vadovai

  • Françoise Cachin: 1986–1994
  • Henri Loyrette: 1994–2001
  • Serge Lemoine: 2001–2008
  • Guy Cogeval: 2008 m. kovas–iki šiol

Išnašos

Nuorodos