Pašto dėžutė

Pašto dėžutė (angl. Post box, Letter box, vok. Briefkasten) – vienas svarbiausių pašto įrenginių, speciali rakinama dėžė, skirta surinkti pašto korespondencijai (laiškams, atvirlaiškiams, atvirukams). Ji būna pažymėta pašto įstaigos emblema (dažniausiai pašto ragu), įrengiama prie didesnių žmonių susibūrimo vietų, ja galima pasinaudoti bet kuriuo laiku, patogioje vietoje, nebūtina vykti į paštą.

Pašto dėžutės, skirtos surinkti laiškams, įrengiamos ne tik paštuose, bet ir kitose viešose vietose: prie pastato sienos, gatvės apšvietimo stulpo ar atskiro stovo, taip pat mobilaus pašto automobilyje, miesto visuomeniniame transporte, traukinio vagone. Dėžutės, skirtos atsiimti korespondencijai, statomos prie gyvenamųjų namų, daugiabučių laiptinėse, įstaigose. Jos turi būti lengvai prieinamos pašto darbuotojams. Gali būti pavienės (individualios) arba sublokuotos (kolektyvinės). Pašto įstaigose galima nuomoti individualią abonentinę pašto dėžutę.

Informacinių technologijų laikais nyksta epistolinis žanras, nes daugelis informaciją, pranešimus, sveikinimus jau siunčia mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu, todėl mažėja poreikis naudotis įprastu paštu. Tačiau atviruko, voko, pašto ženklo parinkimas, laiško ant popieriaus rašymas demonstruoja adresatui išskirtinį dėmesį, todėl išlieka populiarūs.

Istorija

XVI a. pirmaisiais metais Florencijoje buvo įrengtos medinės pašto dėžės, vadintos tambūrais. Jie buvo pastatomi prie pagrindinių bažnytinių bendruomenių, viršuje turėjo skylę, į kurią galima buvo niekam nematant įmesti anoniminį laišką su kaltinimais prieš valstybės priešus.

XVI a. Gerosios Vilties kyšulyje britų laivų ekipažai pastatė akmenines pašto dėžutes perduoti laiškams į kitus laivus. Tokias pat akmenines dėžutes turėjo ir olandų jūrininkai.

Šiuolaikinėje Lenkijoje pirmoji pašto dėžutė įrengta Legnicoje 1633 m.

Pirmąsias pašto dėžutes pradėta naudoti nuo 1653 m. įkurtoje Paryžiaus pašto tarnyboje. Jų sukūrimo autoriumi laikomas Jean-Jacques Renouard de Villayer. XVIII a. Anglijos laivų, išplaukiančių į Ameriką, kapitonai uostuose, prekyvietėse iškabindavo maišus surinkti laiškams. Žinoma, jie nebūdavo patogūs pašto siuntoms saugoti ir gabenti. XVIII a. Austrijoje pašto dėžutė jau buvo uždara, karkasinė, tačiau ji nebuvo tvirtinama kur nors prie sienos – ją prisegtą prie diržo ant peties nešiodavo paštininkas.

Vokietijoje pašto dėžutės buvo palyginti didellės, bet pasižymėjo išskirtine puošyba.

JAV pašto dėžutės pradėtos statyti prie pašto įstaigų ir didžiųjų miestų svarbiausių kryžkelių apie 1850 m. Jos buvo nedidelės, tvirtinamos prie apšvietimo stulpų. Vėliau jos tapo didesnės, 1894 m. pradėtos statyti ant 4 atramų su užrašu „U. S. Mail“ („JAV paštas“). Panašios konstrukcijos dėžutės sėkmingai jau buvo naudojamos Kanadoje.

Jos plačiau paplito įvairiose šalyse XIX a. Šio amžiaus antroje pusėje Anglijoje ir jos kolonijose buvo daugiausiai raudonos spalvos atskirai stovinčios pašto dėžutės.

Rusijoje pašto dėžutės pasirodė Maskvoje ir Sant Peterburge 1848 m., dauguma jų buvo medinės, apkaltos skarda, nudažytos mėlynai. Dėl dažnų vagysčių ir plėšimų jos vėliau buvo liejamos iš ketaus. Jos būdavo pastatomos tik prie pašto įstaigų. Iš pradžių jos atsidarė iš viršaus ar iš šono, laiškai buvo išimami rankomis. 1928 m. Maskvos tramvajuose buvo įrengta 200 pašto dėžučių, į kurias maskviečiai galėjo mesti laiškus. Tramvajui sustojus netoli centrinio pašto, paštininkai dėžutes ištuštindavo. SSRS karinio pramoninio kompleksui priklausiusios gamyklos turėjo vadinamąjį pašto dėžutės kodą, kuris buvo nurodomas objekto adrese.^[1]

1871 m. švedų inžinierius Viburgas sumeistravo konstrukciją, naudojamą iki šiol: į pašto dėžutės apatinę dalį kreipiančiosiomis įstatomas krepšys su rėmeliu, atidarančiu dėžutę ir priimančiu joje esantį turinį.

Londone sukurtos greitojo pašto dėžutės. Siuntėjas į ją įmesdavo laišką ir monetą apmokėjimui už paslaugą, po to nuspausdavo specialią rankeną, kurios pagalba buvo paduodamas signalas apie gautą laišką į artimiausią pašto įstaigą. Gavusi signalą pašto tarnyba pasiųsdavo kurjerį paimti laiško.

Didžiojoje Britanijoje

Didžiojoje Britanijoje yra apie 115 tūkst. tradicinių pašto dėžučių. Ant kiekvienos dėžutės išspausti inicialai to monarcho, kuris viešpatavo laikais, kai dėžutė buvo pagaminta. Pašto dėžutės čia tebėra šalies išskirtinis bruožas, o raudona jų spalva yra neatskiriama nuo britiško įvaizdžio. Pirmosios tradicinės pašto dėžutės čia imtos statyti 1852 m. novelisto ir tuometinio pašto darbuotojo Anthony Trollope siūlymu. Dažniausiai tai kolonos pavidalo (pillar box), sieninės (wall box) ir pačios mažiausios, skirtos mažiau apgyvendintiems rajonams bei kartais kabinamos ant apšvietimo stulpo (lamp box). 1874 m. imta dažyti dėžutes raudonai, kad būtų lengviau jas pastebėti (pirmosios pašto dėžutės buvo žalios).

2012 m. šalyje kilo daug diskusijų dėl sumanymo tradicines pašto dėžutes perdažyti aukso spalva pagerbiant olimpinius čempionus. Plimute kilo šurmulys, kai Royal Mail atsisakė aukso ir bronzos spalvomis nudažyti pašto dėžutes čia sportavusių Rūtos Meilutytės ir Tom Daley garbei, motyvuodami tuo, kad Meilutytė laimėjo auksą Lietuvai, o T. Daley pelnė tik bronzos medalį. Tačiau žmonių iniciatyvumas ir miesto taryba pasiekė, kad aukso ir bronzos spalvos pašto dėžutės atkeliautų į Plimutą.^[2] Jų paskirtis tėra estetinė, bet gerbėjai čia gali palikti laiškelius jauniesiems sportininkams. Viso Jungtinėje Karalystėje aukso spalva nudažyta daugiau nei šimtas pašto dėžučių.

Lietuvoje

Lietuvoje laiškai kasdien surenkami iš daugiau kaip 3000 siunčiamųjų laiškų dėžučių ir pristatomi gyventojams, verslo įmonėms tiek Lietuvoje, tiek į kitas pasaulio šalis (2007 m.).^[3] Pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymą, pašto korespondencija, užprenumeruoti leidiniai ar kita informacinė medžiaga gyventojams bei įmonėms pristatoma tik į tvarkingas ir prieinamose vietose įrengtas pašto dėžutes.^[4] Prasta gaunamųjų laiškų dėžučių būklė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl laiškai adresatus pasiekia pažeisti arba visai nėra pristatomi. Netvarkingų dėžučių savininkai ar jų neturintys korespondenciją gali atsiimti tik teritoriją aptarnaujančiame pašte.

Mažėjant gyventojų, pasak AB „Lietuvos pašto“ atstovų, nebeliks pašto dėžučių tose vietovėse, kur gyvena mažiau nei 200 adresatų.^[5] Tai daroma vadovaujantis pašto tinklo charakteristikos reikalavimais ir taupant bendrovės pinigus. Esą jas prižiūrintiems laiškininkams tektų mokėti atlyginimą, apmokėti jų išlaidas degalams bei automobilių eksploatacijai, jei šie važinėtų išimti laiškų. Alternatyva uždaromiems nerentabiliems pašto skyriams kaimo vietovėse – kilnojamieji paštai.