Pajūrio Alpės

Pajūrio Alpės
Alpes-Maritimes

Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė

Prancūzija

Administracinis centras

Nica

Kantonai

39

Gyventojų

1 083 310

Plotas

4 299 km²

Tankumas

252 žm./km²

Vikiteka

Pajūrio AlpėsVikiteka

Pajūrio Alpės (pranc. Les Alpes-Maritimes, Provanso tarme – Aups Maritims, nicietiškai – Alps Maritims) – Prancūzijos departamentas šalies pietryčiuose, Provanso-Alpių-Žydrosios pakrantės regione. Administracinis centras (prefektūra) – Nica.

Departamente 2 apskritys, 52 kantonai, 12 municipalinių susivienijimų ir 163 komunos.

Istorija

Dabartinio departamento teritorijoje buvo romėnų Pajūrio Alpių provincija su sostine Simieze (Cemenelum). 297 m. į šią provinciją įėjo taip pat ir Briansonas bei Dignis, o sostinė buvo perkelta į Embruną.

Pirmasis pajūrio Alpių departamentas buvo įsteigtas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, 1793 m. ir egzistavo iki 1814 m. Į jį įėjo Monakas ir San Remas. Departamentas atkurtas 1860 m., kai Prancūzijai atiteko Nicos kunigaikštystė. 1926 m. prie departamento prijungta Puge-Teniero apygarda, 1947 m. atskirtos itališkos Tendo ir La Brigo komunos, kurios atiteko Italijai.

Geografija

Plotas – 4299 km². Departamentą supa Varo, Aukštutinio Provanso Alpių departamentai, Monakas, Italija ir Viduržemio jūra.

Svarbiausios upės – Bandolis, Bujonas, Burdu, Kana, Esteronas, Gorbio, Manjanas, Olionas, Pajonas, Riu, Ruaja, Varas.

Gyventojai vadina save azurėnais (Azuréens), tai tankiausiai apgyvendintas pajūrio departamentas. Jau 1930 m. jame gyveno per pusę milijono gyventojų, o po Antrojo pasaulinio karo gražiausiose departamento vietose apsigyveno nemažai užsieniečių, ypač pagyvenusių, nes klimatinės sąlygos čia idealios tiek žiemą, tiek vasarą.

Ekonomika

Vyrauja turizmo ir sporto infrastruktūra. Kalnuose yra kelios slidinėjimo stotys. Tačiau daugiausia lankytojų pritraukia pajūrio poilsio zonos. Nica užima antrą vietą Prancūzijoje pagal viešbučių lovų skaičių gyventojui. Grasas pasižymi parfumerijos pramone, o Sofija-Antipolis – tai naujausių technologijų centras.

Departamento teritorijoje nuo seno kasami mineralai, gipsas, smėlis, žvyras, kalkakmeniai, yra vario, geležies, švino, cinko, urano rūdų kasyklos.

Politika

Departamento Generalinė taryba ir prefektūra yra Nicoje. Departamentą Prancūzijos senate nuo 1984 m. atstovauja Žozė Barelo, nuo 1988 m. Šarlis Žinesy, nuo 1985 m. Pjeras Lafitas ir nuo 1998 m. Žakas Peira, Atstovų rūmuose – 9 departamento atstovai (išrinkti 2002 m.).

Generalinę tarybą sudaro 52 nariai, kurie renkami kas treji metai šešerių metų kadencijai. Pusė jų išrinkti 2001 m., pusė – 2004 m.

Generalinės tarybos pirmininkai

1852 m. – Honoré-Charles Reille
1861 m. – Louis Lubonis
1870 m. – Colonel Gazan
1871 m. – Docteur Maure
1874 m. – François Malausséna
1882 m. – Joseph Durandy
1890 m. – Maurice Rouvier
1911 m. – Flaminius Raiberti
1926 m. – Louis Gassin
1931 m. – Joseph Bermond
1932 m. – Léon Baréty
1945 m. – Virgile Barel
1947 m. – André Botton
1951 m. – Jean Médecin
1961 m. – Francis Palmero
1964 m. – Joseph Raybaud
1967 m. – Francis Palmero
1973 m. – Jacques Médecin
1990 m. – Charles Ginésy
2003 m. – Christian Estrosi

Prefektai

1944 m. – Paul Escande
1946 m. – Paul Haag
1950 m. – Georges Hutin
1951 m. – Henry Soum
1953 m. – Camille Ernst
1954 m. – Pierre-Jean Moatti
1967 m. – René-Georges Thomas
1973 m. – Pierre Lambertin
1985 m. – Jean-Pierre Pensa
1989 m. – Yvon Ollivier
1992 m. – Jean-Louis Destandau
1993 m. – Maurice Joubert
1995 m. – Philippe Marland
1998 m. – Jean-René Garnier
2002 m. – Pierre Breuil