Portugalija

Portugalijos Respublika
República Portuguesa
Portugalijos vėliava Portugalijos herbas
Vėliava Herbas

Portugalija žemėlapyje
Valstybinė kalba portugalų
Sostinė Lisabona
Didžiausias miestas Lisabona
Valstybės vadovai Marcelo Rebelo de Sousa
Prezidentas
António Costa
Ministras Pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens 		 
92 212[1] km2 (109)
1,2 %[2]
Gyventojų
 – 2021
 – Tankis 		 
10 344 802[3] (89)
112,2[4] žm./km² (103)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui 		2022
Didėjimas 251,9[5] mlrd. $ (51)
Didėjimas 24 495[5] $ (53)
Valiuta Euras (€) (EUR)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas		 UTC (WET)[a]
UTC-1 (Azorai)
UTC+1 (WEST)
UTC (Azorai)
Nepriklausomybė
Įkurta
Atkurta
 -
868 m.
1095 m.
Valstybinis himnas Portugalijos himnas
Interneto kodas .pt
Šalies tel. kodas +351
Kirčiavimas Portugãlija[6]

Portugalija (port. Portugal), oficialiai Portugalijos Respublika (port. República Portuguesa) – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km). Atlanto vandenyne Portugalijai priklauso Azorų salos ir Madeira.

Portugalija paliko gilų kultūrinį, architektūrinį ir kalbinį pėdsaką visame pasaulyje. Portugalų kalba, diegta kolonijiniais laikais, išlieka viena plačiausiai paplitusių pasaulio kalbų – ja šneka 250 milijonų vadinamųjų lusofonų (portugalakalbių).

Portugalijos ekonomika – išsivysčiusi, aukštas pragyvenimo lygis.[7][8][9] 2021 m. skaičiavimais, pagal BVP vienam gyventojui Portugalija šiek tiek atsilieka nuo Lietuvos. Taip pat labai gerai vertinamas Portugalijos taikingumas, demokratija,[10] spaudos laisvė, stabilumas, socialinis progresas. Šalis yra JTO, Europos Sąjungos, Šengeno erdvės, Europos Tarybos, NATO (viena steigiamųjų narių), eurozonos, EBPO ir Portugališkai kalbančių šalių bendrijos narė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos istorija.

Portugalija yra seniausia be pertrūkių Pirėnų pusiasalyje egzistuojanti nacionalinė valstybė ir viena seniausių Europoje. Šalies teritorijoje nuo pat priešistorinių laikų gyveno žmonės, o dėl dažnų užkariavimų vyko nuolatiniai pokyčiai. Pradžioje Portugalija buvo apgyvendinta ikiindoeuropinių ikikeltinių genčių, vėliau – keltų. Būta prekybinių ryšių tarp abiejų genčių ir finikiečių, kartaginiečių ir senovės graikų. Teritorija buvo pavaldi romėnams. Vėliau teritoriją užėmė germanų gentys svebai, visigotai, po jų – maurai, kuriuos vėliau pavyko išstumti. Kaip valstybė Portugalija įkurta ankstyvosios rekonkistos metu 868 m. Portugalijos grafystės pergalė San Mamedės mūšyje 1128 m. sudarė sąlygas susikurti Portugalijos karalystei. 1143 m. buvo pasirašyta Zamoros sutartis, kuria pripažinta naujosios karalystės nepriklausomybė nuo Leono.[11] 1143 m. spalio 5 d. laikoma diplomatinių santykių tarp Portugalijos ir Ispanijos užmezgimo data.

XV ir XVI a. Portugalija įsteigė pirmąją pasaulinę jūrų ir prekybinę imperiją, taip tapdama viena iš pasaulio pagrindinių ekonominių, politinių ir karinių supervalstybių.[12] Vadinamuoju Atradimų laikotarpiu portugalų atradėjai ėmė rengti jūrinius žygius į tolimas žemes ir jas kolonizuoti. Taip 1500 m. buvo kolonizuota Brazilija. Šiuo laikotarpiu Portugalija monopolizavo prekybą prieskoniais, o Tordesiljo sutartimi su Kastilija (Ispanija) nustatė šių imperijų kolonijinių užkariavimų sferas Vakarų pusrutulyje. Po to Portugalija surengė karinių kampanijų Azijoje. Vis dėlto XVIII a. imperijos galybė ėmė silpti – nuopuolį paskatino 1755 m. sostinę supurtęs itin stiprus žemės drebėjimas, nusinešęs 12 000-50 000 žmonių gyvybes, šalies okupacija Napoleono karų metais ir 1822 m. įvykęs Brazilijos atsiskyrimas.[13] 1828–1834 m. Portugalijoje vyko pilietinis karas tarp liberalų konstitucionalistų ir konservatyviųjų absoliutinės monarchijos šalininkų.

1910 m. įvykusi revoliucija nuvertė šimtmečių senumo monarchinę sistemą, vietoje jos įkurdama demokratinę, bet nestabilią Pirmąją Portugalijos Respubliką. Ją dar 1932 m. pakeitė profašistinis autoritarinis Estado Novo režimas. Demokratija atkurta tik po 1974 m. įvykusios taikios Gvazdikų revoliucijos, kartu užbaigusios Portugalijos karus prieš savo kolonijas. Iškart po to nepriklausomybė buvo suteikta beveik visoms užjūrio teritorijoms. Galutinis taškas buvusios kolonijinės imperijos istorijoje padėtas 1999 m., kai Portugalija Kinijai perdavė valdyti Makao salą.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos politinė sistema.

Portugalija nuo 1976-ųjų metų Konstitucijos ratifikavimo yra pusiau prezidentinė atstovaujamoji demokratinė respublika.[14] Konstitucija garantuoja keturių valdžių (vadinamų „suvereniteto organais“), t. y., Respublikos prezidento, Portugalijos vyriausybės, Portugalijos asamblėjos ir teismų atskyrimo principą.[15]

Prezidentas renkamas kas penkerius metus. Jis turi vykdomąją galią. Dabartinis šalies prezidentas yra Marselo Rebelo de Susa. Turi vienos kameros parlamentą, kurį sudaro 230 deputatų, renkamų kas ketverius metus. Vyriausybę sudaro ministrai ir valstybės sekretoriai, kuriems vadovauja ministras pirmininkas (dabartinis – Antonijus Kosta). Portugalijoje veikia kelių lygių teismai. Paskutinės instancijos teismai – aukščiausieji teismai. Tuo tarpu iš trylikos narių sudarytas konstitucinis teismas stebi, ar įstatymai atitinka šalies konstituciją.

Portugalijai būdinga daugiapartinė sistema, vyksta nacionaliniai, regioniniai ir savivaldos rinkimai. Portugalijos asamblėjoje, regioninėse asamblėjose ir vietinėse savivaldybėse bei parapijose dominuoja dvi politinės partijos, socialdemokratinė socialistų partija ir centristinė socialdemokratų partija. Tuo tarpu iš komunistų ir žaliųjų sudaryta Jungtinė demokratinė koalicija, euroskeptiškas Kairysis blokas ir krikščioniškosios demokratijos Portugalijos liaudies partija surenka 5-15% rinkėjų balsų.

Tarptautiniai santykiai

Pagrindiniai straipsniai – Portugalijos tarptautiniai santykiai ir Lietuvos ir Portugalijos santykiai.

Šalis užmezgusi diplomatinius santykius su visomis JTO narėmis, išskyrus Butano karalystę, taip pat diplomatiniai santykiai užmegzti su Šventuoju Sostu, Maltos ordinu ir Kuko salomis.

Portugalija Lietuvą de jure pripažino dar tarpukariu, tačiau oficialūs diplomatiniai santykiai užmegzti tik 1991 m. spalio 4 d., po Lietuvos nepriklausomybės nuo SSRS. Portugalija visą sovietinės okupacijos laikotarpį nepripažino Lietuvos aneksijos de jure, bet laikėsi pragmatinio požiūrio pripažįstant Baltijos valstybių, įskaitant Lietuvos, inkorporaciją de facto.

Kariuomenė

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos karinės pajėgos.

Portugalijos valstybines karines pajėgas sudaro armija (Exército), oro pajėgos (Força Aérea) ir karinis laivynas (Marinha). Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra Portugalijos Respublikos prezidentas. Pajėgos pavaldžios nacionalinės gynybos ministrui. Nuo 1955 m. yra NATO pajėgų dalis.

2009 m. Portugalija šalies kariuomenei išleido 5 mlrd. JAV dolerių,[16], t. y., 2,1 % BVP. Karinė prievolė panaikinta 2004 m.

XX a. Portugalijos karinės pajėgos dalyvavo dviejuose didelio masto konfliktuose: Pirmajame pasauliniame kare ir kolonijiniame kare (1961-1974 m.) 1975 m. panaikinus Portugalijos imperiją karinės pajėgos dalyvavo taikos palaikymo misijose Rytų Timore, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove, Afganistane, Irake, Libane, Malyje ir CAR.[17][18]

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos regionai.

Šalis suskirstyta į 7 regionus (nurodomos jų sostinės):

Kaip alternatyva taip pat yra išlikęs žemyninės Portugalijos skirstymas į 18 apygardų:

  • Aveiro apygarda
  • Bežos apygarda
  • Bragansos apygarda
  • Bragos apygarda
  • Evoros apygarda
  • Faro apygarda
  • Gvardos apygarda
  • Kastelo Branko apygarda
  • Koimbros apygarda
  • Leirijos apygarda
  • Lisabonos apygarda
  • Porto apygarda
  • Portalegrės apygarda
  • Santareno apygarda
  • Setubalo apygarda
  • Viana do Kastelo apygarda
  • Vila Realo apygarda
  • Vizėjaus apygarda

Geografija

Tipiškas Alentežo regiono vaizdas
Montesinjo nacionalinis parkas šiaurinėje Portugalijos dalyje
Kraštovaizdis Azoruose
Pagrindinis straipsnis – Portugalijos geografija.

Portugalija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos bei Madeiros salos.

Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis – šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdingi miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai – žemumos ir plynaukštės su kalvomis.

Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus, tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni, kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų.

Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausia žemyninės Portugalijos vieta – Eštrelos kalnai (aukštis iki 1991 m). Aukščiausia šalies vieta yra Azorų salose (Piko ugnikalnis – 2351 m).

Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 m. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausių per visą žmonijos istoriją. Jo metu, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 30 iki 70 tūkst. žmonių.

Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose – kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyse paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai.

Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Eštrelos kalnuose. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus – alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso.

Klimatas – subtropinis. Klimatui didelę įtaką daro šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovės. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200–2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400–600 mm), pietuose 400–800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio mėnesį vidutinė metinė temperatūra 8–11, tarpukalnėse 3–5 °C.

Didžiausios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Portugalijoje miškai užima tik 5 % viso šalies ploto. Praeityje jų buvo daugiau, tačiau labai daug iškirsta. Šiaurinėje šalies dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla į 1000–1200 m aukštį. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto šiaurėje vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi augalai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas. Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai.

Gyvūnija panaši į Vidurio Europos. Stambesni žinduoliai išnaikinti. Pietinėje dalyje gausu įvairių driežų, graužikų, gyvačių. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos demografija.
Porto miesto panorama

Portugalijos populiacija buvo palyginti homogeniška didžiąją jos istorijos dalį. Viena religija ir viena kalba prisidėjo prie šalies etninio ir tautinio vientisumo. Jį dar labiau padidino maurų, moriskų ir žydų išvijimas. Šiuo metu maždaug 95,9 % visų šalies gyventojų yra portugalai. 2007 m. duomenimis, Portugalijoje gyvena 332 137 legalūs imigrantai, daugiausiai brazilai (66 354), iš Žaliojo kyšulio kilę žmonės (63 925), ukrainiečiai (39 480) bei angoliečiai (32 728). Šiuo metu vyksta imigracija į šalį ir visos išvardintos mažumos sparčiai didėja. Taip pat šalyje gyvena apie 40 000 čigonų.

Kalbos

Oficiali šalies kalba yra portugalų. Tai yra romanų kalbų pogrupiui priklausanti kalba, kuri atsirado teritorijose, kurios dabar yra Galisijoje (šiaurės vakarų Ispanijoje) ir šiaurės Portugalijoje. Penkioliktame ir šešioliktame amžiuose, kai Portugalija buvo didžiulė kolonijinė ir komercinė imperija, ši kalba paplito visame pasaulyje. Dėl šios priežasties portugalų kalba dabar yra oficiali tokiose valstybėse kaip Brazilija, Angola, Žaliasis Kyšulys, Rytų Timoras, Bisau Gvinėja, Makao (Kinija), Mozambikas bei San Tomė ir Prinsipė. Ja kalbama ir kai kuriose kitose valstybėse, kur ji nėra oficiali. Portugalų kalba turi daug dialektų ir išvardintose šalyse ši kalba gali skirtis, bet skirtingais dialektais kalbantys žmonės gali susišnekėti. Pačioje Portugalijoje galima išskirti apie 10 portugalų kalbos dialektų, nors kai kurie jų yra labai artimi.

Pasak 2006 m. Eurobarometer apklausos, 26 % Portugalijos gyventojų geba susišnekėti angliškai, 24 % – prancūziškai ir 9 % – ispaniškai.[19]

Religija

Jerónimos vienuolynas Lisabonoje

84,5 % šalies gyventojų yra Romos katalikai ir dar 2,2 % yra kitokie krikščionys.[20] Taip pat Portugalijoje yra nedidelės musulmonų, hinduistų, sikhų, bahajų ir judėjų mažumos.

Pasak šalies konstitucijos, Portugalija yra sekiuliari valstybė, nei remianti, nei oponuojanti konkrečioms religijoms. Bažnyčia yra formaliai atskirta nuo valstybės. Nepaisant to, katalikų bažnyčia vis dar gauna tam tikras privilegijas, nors tam nuolat oponuoja kairiosios krypties partijos. Daug Portugalijos švenčių ir atostogų yra susiję su Romos katalikų religija.

Vieno šaltinio duomenimis, agnostikai ir ateistai sudaro 4–9 % šalies populiacijos [21], kito – 6,5 % visų šalies gyventojų.[22] 2005 m. Eurobarometer apklausa atskleidė, kad maždaug 81 % gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 12 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[23] Pagal šiuos duomenis, Portugalija yra viena iš labiau religingų valstybių. Statistiškai pastebėta, kad kuo vyresnė amžiaus grupė imama, tuo didesnis yra religiją praktikuojančių žmonių procentas. Taip pat miestuose žmonės vidutiniškai yra mažiau religingi negu kaimuose.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos ekonomika.

1986 m. Portugalija tapo Europos Sąjungos nare ir stabilios vyriausybės veiklos dėka pradėjo ekonomikos modernizavimą. Buvo pasiektas žymus ūkio augimas. Sėkmingos vyriausybės įgyvendino reformas ir privatizavo daugybę iki tol valstybės kontroliuotų įmonių. Be to, ekonomika buvo smarkiai liberalizuota.

Pagrindinės pramonės šakos yra aliejų rafinavimas, cemento gamyba, medienos ir popieriaus pramonė, tekstilė, avalynė, kamštienos gaminimas. Žemės ūkis jau nebeužima pagrindinės ūkio struktūros dalies, tačiau portugališki vynai išlieka svarbi eksporto prekė. Ekonomikai taip pat svarbus turizmas, ypač Algarvėje ir Madeiros salose.

Transportas

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos transportas.

Portugalija turi gerai išvystytą transporto infrastruktūrą. Šalyje yra 68732 km ilgio sausumos kelių, iš kurių beveik 3000 km yra autostrados. Portugalija turi keturis tarptautinius oro uostus šalia Lisabonos, Porto, Faro ir Bežos. Didžiausi jūrų uostai yra Aveiras, Figeira da Fosas, Lisabona, Setubalis, Sinišas ir Faras.

Energetika

Grafikas anglų kalba, rodantis skirtingų sektorių pasiskirstymą energijos gamybai.

Portugalija sparčiai vysto atsinaujinančius energetikos šaltinius, tokius kaip vėjo energija, hidroelektrinės ir saulės energija elektrai gaminti. 2016 m. galutiniame energijos suvartojime atsinaujinančių energijos išteklių dalis Portugalijoje siekė 28%.[24]

Portugalija yra pasiryžusi iki 2050 m. tapti klimatui neutralia, o 2030 m. 80 % elektros energijos pagaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių.[25]

2018 m. Portugalija įsipareigojo iki 2030 m. uždaryti visas anglies deginimo jėgaines.[26] Nors 2019 m. anglies jėgainės pagamino 40 % Portugalijai reikalingos elektros energijos,[25] 2021 m. lapkričio 19 d. uždaryta paskutinė anglį kūrenanti jėgainė.[27]

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos kultūra.

Portugalų virtuvė

Portveino taurė.

Portugalų virtuvė labai turtinga. Tradiciniai patiekalai yra keptos, marinuotos sardinės, kepta ant žarijų žuvis ir kt. Portugalai mėgsta vyną. Garsiausi vynai – madeira, portveinas ir vinho verde (žalias vynas).

Fado

Fado – tai portugalų dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, o jiems pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola. Fado atsirado Lisabonoje. Ji atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos XIX a. Iš pradžių fado priklausė šokio žanrui, bet vėliau tapo baltųjų vargšų daina. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro laikais, 1926–1974 m.

Azulechas

Azulechas ([azulæɨʒʊ]) – tradicinė portugališka mozaika, sudėta iš kvadratinių keramikinių plytelių, ištapytų dažniausiai melsvos spalvos glazūra. Azulejo puošia daugelio Portugalijos senamiesčių sienas.

Sportas

Šalyje populiariausia sporto šaka – futbolas. 2004 m. Portugalijoje vyko XII Europos futbolo čempionatas.

Kita informacija

  • Portugalijos ryšiai
  • Portugalijos šventės

Pastabos

  1. ↑ Žemyninė Portugalija ir Madeira naudoja WET/WEST laiko juostas, Azorai yra 1 valanda atgal.

Šaltiniai

  1. ↑ Šablonas:In lang„Superfície Que municípios têm maior e menor área?“. Pordata. Nuoroda tikrinta 17 November 2020. 
  2. ↑ „Surface water and surface water change“. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD). Nuoroda tikrinta 11 October 2020. 
  3. ↑ „Censos 2021 - Divulgação dos Resultados Provisórios“. Statistics Portugal - Web Portal. 2021-12-16. Nuoroda tikrinta 16 December 2021. 
  4. ↑ „PORDATA - Population density, according to Census“. 
  5. ↑ 5,0 5,1 „Report for Selected Countries and Subjects – Portugal“. International Monetary Fund. 2022. Nuoroda tikrinta 2022-04-19. 
  6. ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23. 
  7. ↑ „World Economic Outlook April 2014 - Recovery Strengthens, Remains Uneven“ (PDF). imf.org. 2014-04-08. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-08. Nuoroda tikrinta 2021-04-20. 
  8. ↑ „SOCIAL PROGRESS INDEX 2015 : EXECUTIVE SUMMARY“ (PDF). 2.deloitte.com. Nuoroda tikrinta 2 August 2017. 
  9. ↑ „Quality of Life Index by Country 2020 Mid-Year“. www.numbeo.com. 
  10. ↑ „Democracy Reports | V-Dem“. www.v-dem.net. Suarchyvuotas originalas 2019-06-21. Nuoroda tikrinta 2019-07-14. 
  11. ↑ Brian Jenkins, Spyros A. Sofos, Nation and identity in contemporary Europe, p. 145, Routledge, 1996, ISBN 0-415-12313-5
  12. ↑ Melvin Eugene Page, Penny M. Sonnenburg, p. 481
  13. ↑ „The World Factbook“. cia.gov. Nuoroda tikrinta 2015-09-14. 
  14. ↑ Martins, Ana (2006). „Presidential Elements in Government: The Portuguese Semi-Presidential System“. European Constitutional Law Review 2: 81–100. doi:10.1017/S1574019606000812. 
  15. ↑ „Constituição da República Portuguesa – D.R.E. (Constitution of the Portuguese Republic)“ (portugalų). Diário da República Electrónico. 1976-04-02. Suarchyvuotas originalas 2008-12-21. Nuoroda tikrinta 2013-08-16. 
  16. ↑ „Military expenditure (% of GDP)“. Data (indoneziečių). 2002-02-14. Nuoroda tikrinta 2020-07-11. 
  17. ↑ „Portuguese soldier killed serving in Mali“. Theportugalnews.com. 
  18. ↑ „Portuguese troops in 'large' UN operation in Central African Republic“. Theportugalnews.com. 
  19. ↑ (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  20. ↑ „CIA - The World Factbook - Portugal“. 17 January 2009. Suarchyvuotas originalas 2020-05-19. Nuoroda tikrinta 2009-06-15. 
  21. ↑ „The Largest Atheist / Agnostic Populations“. www.adherents.com. 2005. Suarchyvuotas originalas 2009-08-22. Nuoroda tikrinta 2007-04-28. 
  22. ↑ „7 HIV-AIDS Virtual Congress“. www.aidscongress.net. 2002. Suarchyvuotas originalas 2007-09-29. Nuoroda tikrinta 2007-04-28. 
  23. ↑ „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF). 
  24. ↑ [1]
  25. ↑ 25,0 25,1 „Photovoltaikmarkt in Portugal wächst rasant“. Erneuerbare Energien. 2019-07-26. Nuoroda tikrinta 2021-04-14. 
  26. ↑ „Governo admite substituir carvão por biomassa no Pego“ (Environment). Diário de Notícias. Nuoroda tikrinta 2018-03-05. 
  27. ↑ „EDP shutters Sines power plant in Portugal, country to be coal-free by November“. Institute for Energy Economics and Financial Analysis. 2021-01-15. Suarchyvuotas originalas 2021-04-14. Nuoroda tikrinta 2021-04-14. 

Nuorodos

Vikiteka: Portugalija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Portugalija

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Ž • A • R
Šalių sąrašas | Europa
Ž • A • R
Europos Sąjunga
Simboliai
Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena
Istorija
Pirmtakai
Sutartys
Institucijos
Valstybės narės
Ž • A • R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.