Reinhold Trautmann

Reinhold Trautmann
Gimė 1883 m. sausio 16 d.
Karaliaučius, Prūsija, Vokietijos imperija
Mirė 1951 m. spalio 4 d. (68 metai)
Jėna, Vokietijos Demokratinė Respublika
Veikla kalbininkas, vertėjas, politikas
Pareigos profesorius

Reinholdas Trautmanas (vok. Reinhold Trautmann, 1883 m. sausio 16 d. Karaliaučius – 1951 m. spalio 4 d. Jėna) – vokiečių kalbininkas, vertėjas, pedagogas, profesorius, politikas. VDR mokslų akademijos Berlyne tikrasis narys (1949).

Biografija

Studijavo Karaliaučiuje, Freiburge ir Berlyne; jo mokytojai buvo A. Becenbergeris, V. Šulcė. Dirbo Karaliaučiaus, Prahos (1926–1948 m. profesorius), Leipcigo, Jėnos universitete (nuo 1948 m. profesorius).[1] 1928–1931 m. buvo Vokietijos demokratų partijos narys.[2] 1933 m. pasirašė Profesorių pareiškimą dėl paramos Hitleriui. 1937 m. tapo Vokietijos nacionalsocialistų partijos nariu. 1939 m. jo traktatas „Die wendischen Ortsnamen Ostholsteins, Lübecks, Lauenburgs und Mecklenburgs“ („Slaviški Rytų Golšteino, Liubeko, Lauenburgo ir Meklenburgo vietovardžiai“) dėl politinių priežasčių buvo uždraustas.[3] Nuo 1940 m. iki mirties buvo Saksonijos mokslų akademijos Leipcige narys. 1947 m. išrinktas VDR mokslų akademijos Berlyne nariu korespondentu, 1949 m. – tikruoju nariu.

Tyrė prūsų kalbą, svarbiausi prūsistikos veikalai: „Senovės prūsų kalbos paminklai“ („Die altpreussischen Sprachdenkmäler“, 1910), „Senovės prūsų asmenvardžiai“ („Die altpreussischen Personennamen“, 1925). Parašė „Baltų–slavų kalbų žodyną“ („Baltisch‑Slavisches Wörterbuch“, 1923; jį dedikavo K. Būgai, su kuriuo bendravo). Šis žodynas ilgą laiką buvo svarbiausias lietuvių kalbos leksikos tyrimas.[1] „Baltų–slavų kalbų žodyne“ R. Trautmanas pateikia net apie 1700 baltams ir slavams bendrų žodžių, tačiau daugiau kaip 75 % šio žodyno nėra išskirtinės baltų ir slavų bendrybės, nes tie žodžiai turimi ir kitose indoeuropiečių kalbose, jungia dalį baltų ir slavų kalbų arba priklauso tik vienai kuriai kalbai.[4]

Publikavo straipsnių apie baltų kalbas, bendradarbiavo lietuvių filologų spaudoje. Baltistikai svarbus taip pat ir slavistikos darbas „Elbės ir Baltijos slaviškieji vietovardžiai“ („Die Elb und ostseeslavischen Ortsnamen“, 3 t., 1948–1956).[1]

Tyrė slavų kalbas, literatūrą ir kultūrą. Įnešė svarų indėlį į senosios rusų literatūros vertimus, 1931 m. į vokiečių kalbą išvertė „Būtųjų laikų pasakojimą“.

Bibliografija

Išnašos

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 A. Sabaliauskas (2018-09-12, red. 2022-02-09). T. Paulauskytė (red.). „Reinhold Trautmann“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-01-11. {cite web}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
  2. ↑ Harry Waibel: Diener vieler Herren. Ehemalige NS-Funktionäre in der SBZ/DDR. Lang, Frankfurt am Main u. a. 2011, ISBN 978-3-631-63542-1, S. 343.
  3. ↑ Michael Burleigh: Germany turns Eastwards. A study of Ostforschung in the Third Reich. Cambridge 1988, S. 121–126.
  4. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 130–131.