Sargonas

Sargonas
Akado karalius
Bronzinis biustas, kaip manoma, galėjęs priklausyti Sargonui (surastas Ninevijoje)
Akado dinastija
Visas vardas	Sargonas Akadietis
Gimė	2300 m. pr. m. e. Azupiranu, Mesopotamija
Mirė	2215 m. pr. m. e. Akadas, Mesopotamija
Tėvas	La'ibum
Sutuoktinis (-ė)	Tašlultum
Vaikai	Rimušas, Maništušu, Shu-Enlil, Ilaba'is-takal, Enheduanna
Kiti titulai	Kišo, Lagašo, Umos, Uruko karalius; Šunmero, Elamo, Mario, Jarmuto valdovas
Įpėdinis	Rimušas

Sargonas (akadų k. Šarru-kīnu, 'tikrasis karalius'), taip pat Senasis Sargonas, Sargonas Didysis, Sargonas Akadietis – vienos pirmųjų imperijų – Akado imperijos – kūrėjas, pirmasis jos valdovas. Sargono vadovaujami semitai akadai, gyvenę į šiaurę nuo Šumero ir turėję centralizuotą valstybę, XXIII ir XXII a.a. pr. m. e. nukariavo pietinėje Mesopotamijoje įsikūrusius šumerų miestus-valstybes, po to įsigalėjo dab. Irano, Sirijos, Mažosios Azijos teritorijose. Valdė iš naujosios sostinės Akado, nors archeologiškai šio miesto vieta nenustatyta. Manoma, jog miestas stovėjo tarp Siparo ir Kišo. Akado dinastijos valdymas truko apie pusantro šimtmečio.

Tikslios Sargono gyvenimo ir valdymo datos nėra žinomos. Pagal trumpąją chronologiją, jis valdė 2270–2215 m. m. pr. m. e., pagal viduriniąją – 2334–2279 m. m. pr. m. e. Datos paremtos Šumero karalių sąrašu. Nėra aišku, ar Sargono vardą gavo gimdamas, ar jis buvo suteiktas atėjus į valdžią. Sargono gimimas ir vaikystė aprašomi „Sargono legendoje“,^[1] šumerų tekste, laikytinu Sargono biografija. Išlikę teksto fragmentai mini jo tėvą La’ibum, tačiau lieka neaišku, kaip Sargonas tapo karaliumi.

Yra išlikę žinių apie Sargono šeimą. Jo pagrindinė žmona buvo karalienė Tašlultum. Žinomi jo vaikai: duktė Enheduanna, buvusi žyne, ritualinių giesmių kūrėja, įpėdiniai karaliai Rimušas ir Maništušu, taip pat žinomi kiti du sūnūs Shu-Enlil ir Ilaba’is-takal.

Akado imperijos kūrėjas

Būdamas įtakingu dvariškiu pas Kišo karalių, Sargonas jį nužudė, užgrobdamas sostą ir turėdamas tikslą užkariauti Mesopotamiją. Netrukus Sargonas puolė Uruką, sugriovė jo gynybines sienas. Nuvertė vienintelį III Uruko dinastijos valdovą Lugalzagesį, paimdamas jį į nelaisvę ir nuvesdamas į Nipūrą. Pastatytos statulos papėdėje padarė įrašą, jog „Lugalzagesį su šuns apykakle atvedė prie Enlilio vartų“. Prieš pasukdamas į rytus link Lagašo, persekiojo šumerų pajėgas iki Uro ir link Persijos įlankos, iš čia – link Umos. Sargonas padarė simbolinį gestą, nuplaudamas savo ginklus „Žemutinėje jūroje“ (Persijos įlankoje), tuo parodydamas, jog nugalėjo visą Šumerą.

Sekančią pergalę Sargonas pasiekė Kazaloje nugalėjęs karalių Kaštubilą. Pasak senovės šaltinio, Sargonas nušlavė Kazalos miestą taip, „kad joks paukštis nerado vietos pakilti nuo žemės“.

Sargonas Šumere sparčiai semitizavo vietos gyventojus, miestų valdytojais paskirdamas ne šumerus, o semitus akadus. Akadų kalba tapo lingua franca visoje Mesopotamijoje, ja buvo atliekami visi oficialūs įrašai. Sargono valdoma imperija palaikė prekybinius ir diplomatinius ryšius su šalimis aplink Arabijos jūrą bei Artimuosiuose Rytuose. Sargonas gerbė šumerų religiją ir jų dievų kultą, todėl šumerų kalba daugiausiai buvo naudojama religiniais tikslais. Sargonas save laikė „dievo Anu pateptuoju žyniu“, „Enlilio didžiuoju ensiu“.

Nors Sargonas laikomas pirmuoju tikru imperatoriumi, Lugalzagesis valdė imperiją prieš jį – atėjęs į valdžią Umoje, jis užkariavo ar kitu būdu užvaldė Urą, Uruką, Nipurą ir Lagašą, teigė turėjęs valdžią teritorijose iki pat Viduržemio jūros.

Karai vakaruose ir rytuose

Iš karto po Šumero Sargonas organizavo keletą sėkmingų kampanijų į šiaurės vakarus – Derlingojo pusmėnulio žemdirbystės zoną. Toliau užkariavo Marį, Jarmutą ir Eblą, iki pat dab. Libano ir Turkijos (Tauro kalnai). Taip Akado imperija kontroliavo prekybos kelius, kuriais buvo saugiai gabenami medienos ir brangiųjų metalų kroviniai, toliau plukdomi Eufratu į Akadą.

Rytuose Sargonas nugalėjo įsibrovusius Elamo lyderius, vadovaujamus Avano karaliaus. Jų miestai buvo užgrobti, o Šušo, Barhašio ir aplinkinių rajonų valdytojai ir karaliai tapo Akado vasalais. Akadų kalba tapo oficiali tarptautiniu mastu. Prie Sargono ji buvo standartizuota ir pritaikyta dantiraščiui, anksčiau naudotam šumerų.

Vėlyvuoju Sargono valdymo laikotarpiu jo imperijai grėsė badas, maištai ir karas. Sargonui mirus jo imperija iš karto sukilo, išgirdusi apie karaliaus mirtį. Sukilimus malšino į valdžią atėję jo sūnūs Rimušas (valdė 9 metus) ir Maništušu (valdė 15 metų). Po Sargono mirties Mesopotamijos karaliai jį laikė pavyzdžiu apie du tūkstantmečius. Asirijos ir Babilonijos karaliai, turėję įkurtas imperijas Mesopotamijoje, laikė save Sargono imperijos įpėdiniais. Tokie karaliai kaip Nebonidas (valdė 556–539 m. m. pr. m. e.) labai domėjosi Sargono dinastijos istorija, netgi vykdė kasinėjimus Sargono ir jo įpėdinių rūmuose, jie buvo įkvėpti šios dinastijos karinių pergalių pradėti savo kampanijas Artimuosiuose Rytuose.

Šaltiniai

Nuorodos

• Šumero karalių sąrašas