Stokholmo sindromas

   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Stokholmo sindromas (angl. Stockholm syndrome) – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams. Įkaitai nelaisvės metu neretai užmezga psichologinį ryšį su savo pagrobėjais, nepaisydami to, kad pagrobimo metu yra pavojus jų gyvybei ar sveikatai.[1]

Stokholmo sindromas niekada nebuvo įtrauktas į psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą JAV (DSM – 5). Daugiausia dėl to, jog trūksta nuoseklių akademinių tyrimų, kadangi šis sutrikimas ypač retas ir kiekvienas atvejis yra unikalus.[2]

Pirmą kartą šį terminą žiniasklaida pavartojo 1973 m., kai per banko apiplėšimą Stokholme, Švedijoje, buvo paimti keturi įkaitai. Iš šios nusikaltimo vietos ir kilo sindromo pavadinimas.

Įkaitai po išleidimo gynė savo pagrobėją ir nesutiko liudyti teisme prieš jį. Kiek vėliau paaiškėjo, jog pagrobtieji kur kas labiau bijojo policijos nei grobiko, netgi buvo dėkingi pagrobėjui, kadangi jis elgėsi maloniai, vienai iš pagrobtųjų davė savo striukę, kai ši ėmė šalti. Netikėčiausia tai, jog kai kurie iš pagrobtųjų vyko lankyti pagrobėjo į kalėjimą.[3]

Stokholmo sindromą charakterizuoja keturi pagrindiniai komponentai:

  • Įkaitas (auka) jaučia meilę, prisirišimą, teigiamus jausmus pagrobėjui;
  • Jokių ankstesnių santykių tarp pagrobėjo ir įkaito (aukos);
  • Įkaitas (auka) atsisako bendrauti su policijos pareigūnais ir kitomis valdžios institucijomis bei besąlygiškai ima palaikyti pagrobėją;
  • Įkaitas (auka) įtiki pagrobėjo gerumu, jo žmogiškumu, nesuvokia grėsmės ir laikosi tų pačių vertybių su pagrobėju.[4]

Įvairios šio sindromo variacijos dažnai pasitaiko ir šeimose, kuriose smurtaujama. Panašūs į Stokholmo sindromo simptomai ir elgesys buvo nustatyti ir seksualinės prievartos, prekybos žmonėmis, ekstremizmo, terorizmo, ekonominės priespaudos, finansinių represijų, politinių represijų bei religinio persekiojimo aukoms.

Psichologai, policininkai, socialiniai darbuotojai gali papasakoti daugybę liūdnų istorijų, kai mušama moteris ima ginti prieš ją smurtavusį vyrą nuo policininkų. Moterys dažnai tvirtina, kad vyras yra didžiausia gyvenimo meilė, be kurio negali gyventi ir galvoja, jog viskas vyksta dėl jos kaltės.[3]

Istorija

Stokholmo banko apiplėšimas

Pagrindinis straipsnis – Normalmstorgo apiplėšimas.
Buvęs Kreditbanken pastatas Stokholme, Švedijoje, 1973 m. Norrmalmstorg apiplėšimo vieta (fotografuota 2005 m.)

1973 m. lygtinai paleistas nuteistasis Janas Erikas Olsonas per nesėkmingą banko apiplėšimą įkaitais paėmė penkis vieno didžiausių Stokholmo (Švedija) bankų „Kreditbanken“ darbuotojus (keturias moteris ir vieną vyrą). Užpuolikas šovė į apsauginį, jį sužeidė ir užsidarė su keturiomis darbuotojomis pinigų saugykloje (įkaitus laikė 6 dienas).[5]

Prasidėjus deryboms, vyriškis pareikalavo trijų milijonų kronų, dviejų pistoletų ir apsauginių liemenių bei šalmų, taip pat automobilio su pilnu baku degalų ir ,svarbiausia, išlaisvinti iš kalėjimo patyrusį bankų plėšiką Klarką Olofsoną. Policijai nereikėjo daug laiko, kad išsiaiškintų, jog derasi su lygtinio paleidimo tvarką pažeidusiu ir į kalėjimą turėjusiu grįžti Janas Erikas Olsonas. Pastarasis tikrai nebuvo patyręs nusikaltėlis, tačiau nusiteikęs labai ryžtingai, net pareikalavo (ir šis reikalavimas buvo patenkintas) pokalbio su premjeru Ulofu Palme.[5] Pagrobėjo draugas Klarkas Olofsonas buvo atvežtas ir įleistas į vidų. Beje, vėliau jam pavyko įrodyti teisme, jog nedalyvavo apiplėšime ir negali būti traktuojamas kaip bendrininkas, o priešingai, bandė padėti įkaitams.

Buvo pristatytas automobilis, atvežti pinigai, tačiau Janas Erikas Olsonas delsė, nes suprato, kad palikęs patalpą, taps puikiu taikiniu policininkų kulkoms. Saugykloje tuo metu vyko keisti dalykai. Pagrobėjas ir darbuotojos greitai tarpusavyje pajuto draugiškumą. Jie pasakojo įvairias istorijas, žaidė loginius žaidimus. Kai vienai iš įkaičių Kristinai Enmark pasidarė šalta, pagrobėjas džentelmeniškai atidavė jai savo striukę. Beje, ji net paskambino Švedijos ministrui pirmininkui ir prašė leisti Janui Erikui Olsonui ir Klarkui Olofsonui išvykti, nenaudoti smurto, net siūlėsi vykti kartu su jais, kaip garantas, kad abi pusės laikysis susitarimo. Kai įkaitai buvo paleisti, nė vienas iš jų teisme nebuvo liudytoju prieš pagrobėjus, vietoj to jie pradėjo rinkti pinigus jų gynybai.[3]

Švedų kriminalistas ir psichiatras Nilsas Bejerotas sugalvojo sindromo terminą po to, kai Stokholmo policija paprašė jo pagalbos analizuojant aukų reakcijas į 1973 m. įvykdytą banko apiplėšimą, ir jų įkaitų statusą. Kadangi smegenų plovimo idėja nebuvo nauja sąvoka, Nilsas Bejerotas apibūdino įkaitų reakcijas dėl jų pagrobtųjų smegenų plovimo.[6] Jis pavadino jį Norrmalmstorgssyndromet (pagal Normalmstorgo aikštę, kurioje buvo bandyta apiplėšti), reiškiančią „Normalmstorgo sindromas“. Vėliau už Švedijos ribų jis tapo žinomas kaip Stokholmo sindromas. Iš pradžių Stokholmo sindromo sąvoką apibrėžė psichiatras Frankas Ochbergas.[7]

Kiti pavyzdžiai

Merė Makelroj

1933 m. keturi ginkluoti vyrai pagrobė Merę Makelroj iš namų, nusivedė ją į apleistą sodybą ir prirakino prie sienos bei reikalavo išpirkos iš jos šeimos. Išėjusi į laisvę ji gynė pagrobėjus. Taip pat ji toliau lankė savo pagrobėjus, kol jie buvo kalėjime. Galiausiai ji nusižudė ir paliko tokį užrašą: „Mano keturi pagrobėjai, tikriausiai, yra vieninteliai žmonės Žemėje, kurie nelaiko manęs visiška kvaile. Jūs jau turite mirties bausmę – todėl, prašau, suteikite jiems antrą šansą“.[8]

Patricija Herst

Patricija Herst labiausiai buvo žinoma kaip laikraščių leidėjo Viliamo Randolfo Herst anūkė, kuri 1974 m. buvo pagrobta ir laikoma įkaite. Nelaisvės metu ji smerkė ir išsižadėjo savo šeimos, pakeitė savo vardą ir netgi prisijungė prie savo pagrobėjų grupuotės ir buvo pastebėta dirbanti kartu su jais, plėšiant bankus San Franciske. Vėliau Patricija Herst buvo areštuota ir teisme teigė, jog viską darė paveikta Stokholmo sindromo, tačiau jos gynyba neveikė ir ji buvo nuteista. Vėliau septynerių metų laisvės atėmimo bausmė buvo pakeista, o galiausiai prezidentas Bilas Klintonas jai suteikė malonę ir buvo pranešta, kad ji veikė ne savo noru.[9]

Nataša Kampuš

1998 m. Volfgangas Priklopilis pagrobė 10-metę Natašą Kampuš ir izoliavo ją rūsyje daugiau nei 8 metams. Volfgangas Priklopilis ją mušė ir kėlė pavojų jos gyvybei, tačiau ir dovanojo dovanas, maitino, prausė. Kai Natašos Kampuš pagrobėjas nusižudė, ji labai verkė ir gedėjo jo. Nataša bandė paaiškinti skeptikams savo santykius su pagrobėju, tačiau visi pripažindavo, jog ji serga Stokholmo sindromu ir tokie santykiai su pagrobėju nėra normalu. Viename interviu „Guardian“ laikraštyje pagrobtoji sakė: „Manau, jog yra labai natūralu, kad prisitaikai ir susitapatini su savo pagrobėju…Ypač jei praleidžiate daug laiko su tuo žmogumi".[10]

Simptomai ir elgesys

Dažniausiai aukos jaučia teigiamus jausmus savo pagrobėjams, atsisako juos palikti, net jei aukoms suteikiama galimybė pabėgti. Aukos jaučia užuojautą pagrobėjų atliktiems veiksmams bei išsikeltiems tikslams. Taip pat aukos jaučia neigiamus jausmus policijos pareigūnams ar kitoms valdžios institucijoms, kurios tiria įvykusį nusikaltimą.

Fizinis ir psichologinis poveikis

  1. Pažintinis: sumišimas, prasta atmintis, kliedesiai ir pasikartojantys prisiminimai;
  2. Emocinis: jausmų stoka, baimė, bejėgiškumas, beviltiškumas, agresija, depresija, kaltė, priklausomybė nuo pagrobėjo ir potrauminio streso išsivystymas;
  3. Socialinis: nerimas, irzlumas, atsargumas ir susvetimėjimas;
  4. Fizinis: sustiprėjo anksčiau buvę sutrikimai (diabetas, vėžys ir kt.), išsivystė nauji sutrikimai dėl galimo maisto, miego trūkumo.

Priežastys

Daugelis tyrinėtojų, psichologų ir kriminologų nevisiškai supranta ir pripažįsta Stokholmo sindromą, o kai kurie ir toliau diskutuoja, ar jis apskritai egzistuoja dar ir dėl to, jog jis nėra įtrauktas į penktąjį psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM – 5) leidimą.

Tačiau ekspertai mano, kad Stokholmo sindromas gali išsivystyti, kai:

  • pagrobėjas su savo aukomis elgiasi humaniškai;
  • belaisviai ir pagrobėjai turi reikšmingą bendravimą akis į akį, o tai suteikia galimybę užmegzti ryšius vieniems su kitais;
  • belaisvių jaučia, kad teisėsaugos darbuotojai nepakankamai gerai atlieka savo darbą;
  • belaisvis mano, kad policija ir kitos valdžios institucijos nesirūpina jo interesais.[11]

Galimi evoliuciniai paaiškinimai

Kalbant apie evoliuciją, yra moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, kurie patvirtina Stokholmo sindromą. Panašios į žmonių, patyrusių nelaisvę, reakcijos pastebėtos kai kurių roplių, žinduolių elgesyje. Buvo pastebėtas smurtas tarp šimpanzių, kurio metu auka pasiduoda ir pataikauja smurtautojui, todėl po šio stebėjimo buvo galima teigti, jog Stokholmo sindromas kilo iš evoliucinių poreikių.[12]

Gyvenimas „Evoliucinio prisitaikymo aplinkoje“ (EEA), pasak tyrinėtojo, Izraelio karo istoriko Azaro Gato, yra panašus į kelių likusių medžiotojų – rinkėjų draugiją. Azaras Gatas tvirtina, jog karas ir pagrobimai buvo būdingi jau žmonijos priešistorei. Buvo dažnas atvejis patekti į kaimyninių genčių nelaisvę, net ir moterims. Kai kuriose gentyse (pavyzdžiui, Yanomamo) beveik visi genties nariai yra kilę iš belaisvių. Yra skaičiuojama, jog net 1 iš 10 moterų buvo pagrobta į gentį. Manoma, jog tokiems pagrobtiesiems buvo liepiama žudyti savo vaikus, nepaklūstant rizikuodavo ir savo gyvybe. Kai tokia atranka buvo intensyvi ir nuolatinė, prisitaikymo bruožai buvo universalūs populiacijai, kad išliktų.[13]

Myli tam, kad išgyventų

Pirmą kartą publikuotas 1994 m. autoriaus Dee Grahamas Stokholmo sindromas, kuris apibūdino grupines ar kolektyvines reakcijas į traumą, o ne individualias reakcijas.[14] Dee Grahamas orientavosi ir ypač daug dėmesio skyrė Stokholmo sindromą patyrusioms moterims, kurios buvo mušamos ir išnaudojamos. Jis tvirtino, jog tiek psichologine, tiek visuomenine prasme šias moteris apibrėžia jų baimės jausmas, kurį jos patiria jausdamos vyro smurto grėsmę. Ši nuolatinė baimė skatina moteris atlikti tuos veiksmus, kurie, jų nuomone, leis vyrui jausti malonumą. Moterys tai daro tik dėl to, kad išvengtų emocinės, fizinės ar seksualinės prievartos, kuri kyla dėl vyro pykčio. Dee Grahamas aiškina paralelę tarp moterų ir įprastų Stokholmo sindromo aukų ta prasme, jog moterys prisiriša prie vyrų, kad išgyventų, nes yra tarsi belaisvės su savo „vyrais pagrobėjais“.[14] 1995 m. Dee Grahamas sukūrė 49 punktų skalę, kuri buvo skirta Stokholmo sindromui nustatyti.[15]

Gydymas

Stokholmo sindromas yra nepripažintas psichologinis sutrikimas ir neturi standartizuoto apibrėžimo. Dėl to oficialių rekomendacijų dėl jo gydymo nėra. Atsigavimą po Stokholmo sindromo paprastai apima psichiatrinis arba psichologinis gydymas, kurio metu pacientui padedama suvokti, kad jo jausmai kilo iš įgimtų žmogaus išgyvenimo metodų. Atkūrimo procesas yra tarsi atsigavimas aukų gyvenime, įskaitant pagalbą aukai išmokti sumažinti savo išgyvenimų skatinamą elgesį.[16] Psichoterapija ir vaistai gali padėti palengvinti su traumos atsigavimu susijusias problemas, tokias kaip depresija, nerimas.

Stokholmo sindromas šiuolaikinėje visuomenėje

Smurtas artimoje aplinkoje

Tyrimai rodo, jog smurtą patyrę asmenys dažnai jaučia emocinį prisirišimą prie smurtautojo. Seksualinė, fizinė ir emocinė prievarta gali trukti metų metus, tačiau net ir ilgą laiką kenčiant smurtą, žmogus gali jausti teigiamus jausmus ar užuojautą jį skriaudžiančiam asmeniui.[8]

Prievarta prieš vaikus

Vaikai, patiriantys prievartą, taip pat dažnai patiria Stokholmo sindromo požymius. Vaikas gali stengtis nenuliūdinti savo smurtautojo, laikydamasis jo reikalavimų. Prievartautojai taip pat gali rodyti gerumą vaikui, kuris gali būti suvokiamas kaip tikras jausmas. Tad rodomas dėmesys dar labiau supainioja vaiką ir šis nesupranta neigiamų santykių, ignoruoja prievartą prieš jį, viską užgoždamas smurtautojo dėmesiu, gerumu.[8]

Yra įrodymų, kad kai kurios seksualinės prievartos prieš vaikus aukos jaučia ryšį su savo skriaudėju. Jie dažnai jaučiasi pamaloninti suaugusiųjų dėmesio arba bijo, kad atskleidimas sukels sutrikimus šeimoje. Jau suaugusios aukos priešinasi atskleisti vaikystėje patirtą seksualinį priekabiavimą dėl emocinių ir asmeninių priežasčių.[17]

Seksualinė prekyba žmonėmis

Dažnai žmonės, kurie yra išnaudojami seksualinėje prekyboje, paklūsta smurtautojams, norėdami gauti būtiniausius dalykus – maistą, vandenį. Aukos dažnai gali priešintis bendradarbiavimui su policija, bijodami keršto arba norėdami apsaugoti save turi apsaugoti savo skriaudikus.[18]

Sportininkų treniravimas

Sportininkų treniravimas – puiki veikla, daranti teigiamą įtaką tiek treneriui, tiek sportininkui, tačiau dažnai pasitaiko atvejų, kai trenerio ir sportininko santykiai tampa neigiami. Itin griežti treniravimo metodai gali tapti smurtu ar prievarta. Sportininkas gali sakyti, jog griežtesnis elgesys ir trenerio veiksmai yra jo paties labui, geresnių rezultatų pasiekimui, tačiau, remiantis 2018 m. atliktais tyrimais, galima teigti, jog išsivysto Stokholmo sindromo forma.[10]

Kritika

Diagnostikos ir statistikos vadovas (DSM – 5, 2013 m.)

Diagnostikos ir statistikos vadovas yra plačiai naudojamas kaip psichologinių sutrikimų klasifikavimo sistema, priimta Amerikos psichiatrų asociacijos. Stokholmo sindromas nebuvo įtrauktas į šį diagnostikos ir statistikos vadovą, nes daugelis mano, kad jis patenka į trauminio susiejimo ar potrauminio streso sutrikimo sferą, taip pat dėl to, jog nėra teisingo, bendrai priimto Stokholmo sindromo paaiškinimo. Be to, nėra daug mokslinių tyrimų, kurie padėtų išspręsti neįtraukimo į statistikos vadovą, nors prieš išleidžiant penktąjį leidimą (DSM – 5), Stokholmo sindromą buvo svarstoma įtraukti į „Disorders of Extreme Stress, Not Otherwise Specified“[19] (liet. ypatingi stresiniai sutrikimai, nenurodyti/neapibūdinti kitaip).

Namnijakas ir kt. (2008 m.)

Namnijakas vadovaujama tyrimų grupė išsiaiškino, kad nors Stokholmo sindromas plačiai aprašomas žiniasklaidoje, tačiau šis reiškinys nebuvo daug ištirtas. Buvo atlikta mažai tyrimų ir ne visada sutariama, kas yra Stokholmo sindromas, taip pat, pasak Namnijako grupės, nėra aiškių simptomų apibrėžimo, kurie diagnozuotų Stokholmo sindromą.[20]

FTB teisėsaugos ataskaita (1999 m.)

1998 m. FTB ataskaitoje, kurioje buvo daugiau nei 1200 įkaitų incidentų, nustatyta, kad tik 8% pagrobimo aukų turėjo Stokholmo sindromo požymių. Atmetus aukas, rodančias neigiamus ir teigiamus jausmus, procentas sumažėja iki 5%.

1989 m. FTB ir Vermonto universitetas atliko 600 policijos agentūrų apklausą, tačiau nerado nė vieno atvejo, kai emocinis aukos ir pagrobėjo įsitraukimas trukdytų užpuolimui ar sukeltų jam pavojų. Daroma išvada, jog nors Stokholmo sindromas vaizduojamas grožinėje literatūroje ir filmuose bei dažnai minimas žiniasklaidoje, tačiau realybėje šis reiškinys pasitaiko retai.[21]

Jesė Hil (2019 m.)

Australų žurnalistė Jesė Hil savo 2019 m. traktate apie smurtą šeimoje „See What You Made Me Do“ (liet. Pažiūrėk, ką privertei mane padaryti) apibūdino sindromą kaip „abejotiną patologiją be diagnostinių kriterijų“ ir pareiškė, kad ji „apsaugota mizoginijos ir pagrįsta melu“; ji taip pat pažymėjo, kad 2008 m. literatūros apžvalga atskleidė, kad „daugumą Stokholmo sindromo diagnozių nustato žiniasklaida, o ne psichologai ar psichiatrai“.

Visų pirma, Jesė Hil analizė atskleidė, kad Stokholmo valdžia, tiesiogiai vadovaujama Nilso Bejeroto, reagavo į apiplėšimą taip, kad įkaitams daugiau grėsmės kėlė policija, o ne jų pagrobėjai. Įkaitė Kristina Enmark kalbėjo su Švedijos ministru pirmininku Ulofu Palme. Ministras pirmininkas įkaitei pasakė, kad vyriausybė nesiderės su nusikaltėliais, taip pat, jog „turėsite pasitenkinti tuo, kad mirsite ten, kur esate“; Be to, ji pastebėjo, kad Bejeroto diagnozė Enmark buvo ne tik nustatyta su ja nesikalbėjus, bet ir tiesioginis atsakas į jos viešą kritiką dėl jo veiksmų apgulties metu buvo neteisingas.[22]

Išnašos

  1. ↑ „The Relationship Between Stockholm Syndrome and Post-Traumatic Stress Disorder in Battered Women – Inquiries Journal“. www.inquiriesjournal.com. Nuoroda tikrinta 13 September 2021.
  2. ↑ Robinsos A. (2019). SAT / ACT Prep Online Guides and Tips. What Is Stockholm Syndrome? Is It Real?
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Navickas A. (2019). 8DIENA.LT Andrius Navickas. Stokholmo sindromas
  4. ↑ Sundaram CS (2013). „Stockholm Syndrome“. Salem Press Encyclopedia – via Research Starters.
  5. ↑ 5,0 5,1 Adorjanas M., Christensenas T., Kelly B. (2012). „Stokholmo sindromas kaip liaudies šaltinis“. Sociologinis ketvirtis
  6. ↑ Westcott K. (2013). News (in Swedish). „Lyssna på Kristin Enmark prata med Olof Palme under gisslandramat“.
  7. ↑ Enmark K.(2020). Jag blev Stockholmssyndromet. Stockholm: SAGA Egmont. ISBN 9789185785964.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Holland K. (2019).  Healthline. What is Stokholm Syndrome and who does it effect?
  9. ↑ Adorjan M., Christensen T., Kelly B., Pawluch D. (2012). The Sociological Quarterly. „Stockholm Syndrome As Vernacular Resource“.  53 (3): 454–474.
  10. ↑ 10,0 10,1 Holland K. (2019).  Healthline. What is Stokholm Syndrome and who does it effect?
  11. ↑ Timothy J. Legg, Jamie Eske (2020 m. spalio 1 d.). Medical News Today. What is Stockholm syndrome?
  12. ↑ Cantor C, Price J (2007). „Traumatic entrapment, appeasement and complex post-traumatic stress disorder: evolutionary perspectives of hostage reactions, domestic abuse and the Stockholm syndrome“. The Australian and New Zealand Journal of Psychiatry. 41 (5): 377–84
  13. ↑ Kappeler, PM; Silk, JB (2010). Mind the Gap: Tracing the Origins of Human Universals. Springer Archyvuota kopija 2021-11-05 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ 14,0 14,1 Graham D. (1994). Loving to Survive. New York and London: New York University Press.
  15. ↑ „A Scale for Identifying „Stockholm Syndrome“ Reactions in Young Dating Women: Factor Structure, Reliability, and Validity – ProQuest“. www.proquest.com. Nuoroda tikrinta 13 September 2021.
  16. ↑ Åse C. (2015). „Crisis Narratives and Masculinist Protection“. International Feminist Journal of Politics. 17 (4): 595–610.
  17. ↑ Jülich S. (2005). Journal of Child Sexual Abuse. „Stockholm Syndrome and Child Sexual Abuse“. 14 (3): 107–129.
  18. ↑ Holland K. (2019).  Healthline. What is Stokholm Syndrome and who does it effect?
  19. ↑ Adorjan, Michael; Christensen, Tony; Kelly, Benjamin; Pawluch, Dorothy (2012). „Stockholm Syndrome As Vernacular Resource“. The Sociological Quarterly. 53 (3): 454–474.
  20. ↑ Namnyak M, Tufton N, Szekely R, Toal M, Worboys S, Sampson EL (January 2008). "'Stockholm syndrome': psychiatric diagnosis or urban myth? „. Acta Psychiatrica Scandinavica. 117 (1): 4–11.
  21. ↑ Fuselier GD (July 1999). „Placing the Stockholm Syndrome in Perspective“. FBI Law Enforcement Bulletin. 68: 23. ISSN 0014-5688 – via Google Books
  22. ↑ See What You Made Me Do: Power, Control and Domestic Abuse, chapter 2, „The Underground“, by Jess Hill; published June 24, 2019 by Black Inc.

Literatūra

  • Diaz Junot, (2017). „Waiting For Spider-Man“. The New Yorker Magazine: 42.
  • Celani David, (2010). „Fairbairn’s Object Relations in the Clinical Setting“. New York: Columbia University Press.
  • Graham D., (1994). „Loving to Survive.“ New York and London: New York University Press.
  • Sundaram CS, (2013). „Stockholm Syndrome“. Salem Press Encyclopedia – via Research Starters.
  • Enmark K. (2020). Jag blev Stockholmssyndromet. Stockholm: SAGA Egmont. ISBN 9789185785964