Trojanovo mūšis

Trojanovo mūšis
Data 1294 m. birželio 10 d.
Vieta Trojanovas, dab. Lenkija
Rezultatas Lietuvių pergalė
Teritoriniai
pokyčiai 		Teritorinių pokyčių neįvyko
Konflikto šalys
LDK Lenčycos kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Vytenis  † Kazimieras II Lenčinskis
Pajėgos
1800 raitelių

Trojanovo mūšis (lenk. Bitwa pod Trojanowem) – 1294 m. birželio 10 d. įvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenčycos kunigaikštystės kariaunų susidūrimas, pasibaigęs lietuvių pergale, viena didžiausių lietuvių pergalių Lenkijoje.[1][2] Mūšis aprašytas Jano Dlugošo kronikoje.[3]

Žygis

Mūšis buvo lietuvių plėšikavimo išpuolio Lenkijoje vienu iš etapų. Vytenio vadovaujama 1800 lietuvių, prūsų ir žemaičių raitelių kariauna (Petras Dusburgietis nurodo, kad iš viso lietuvių pajėgų buvo 800),[4] vedama Vytenio, J. Dlugošo[3] ir šiuolaikinių lenkų istorikų[5][6][7] teigimu – su Mazovijos kunigaikščio Boleslovo sutikimu ir pagalba – per jo žemes įsiveržė ir apiplėšė Lenčicą. Egzistuoja ir kita nuomonė, jog Vytenio antpuolis buvo surengtas Plocko kunigaikščio Boleslovo II ir Bohemijos karaliaus Vladislovo II Bohemiečio prašymu, kaip pastarųjų sąmokslo pašalinti Kujavijos Piastų valdžią dalis.[8][9]

Dlugošo teigimu, lietuviai Lenčycą užpuolė Sekminių ketvirtadienį, tuo metu, kai vietos gyventojai buvo susirinkę į šventę. Daliai vietos gyventojų pavyko užsibarikaduoti vietos kolegijos bažnyčioje, tačiau jie žuvo užpuolikų sukeltame gaisre. Užpuolikai apiplėšė miesto apylinkes ir su gausiu galvijų ir belaisvių žmonių grobiu pasuko namo.[3]

Mūšio eiga

Lenkijos kariai, 1228–1333 m., iš Jano Mateikos paveikslų

Grįžtančius namo lietuvius prie Sochačevo miesto buvusio Žukovo kaimo[8] (kitų šaltinių teigimu – ties Trojanovo miestu), prie Bzuros upės pavijo Lenčycos kunigaikščio Kazimiero II surinkta kariuomenė. Dlugošas nurodo, kad Kazimiero II kariuomenė buvo mažesnė, bet jis vis vien puolė lietuvių pajėgas. Mūšio metu daliai belaisvių pavyko pabėgti. Jo metu žuvo Kujavijos ir Lenčicos kunigaikštis Kazimieras II. Po jo mirties lenkai pradėjo trauktis, dalis jų paskendo Bzuros upėje.[3] Mūšis baigėsi lietuvių pergale.[4][10][11][12]

Pasekmės

J. Dlugošo teigimu, karo grobis buvo toks didelis, kad kiekvienam lietuvių kariui teko po dvidešimt lenkų belaisvių.[3] Motiejus Stykovskis nurodo, kad lietuviai į nelaisvę išsivedė 20 tūkst. lenkų,[13] vėlesni autoriai šį skaičių sumažino iki 15 tūkst.[14] Abu pastarieji teiginiai, atsižvelgiant į tikėtiną tuometinį Lenčycos kunigaikštystės gyventojų skaičių, atrodo gerokai perdėti.[7]

T. Baranausko teigimu, šis mūšis buvo didžiausia Lietuvos karinė pergalė Lenkijoje, tačiau lemtingų pasekmių mūšis neturėjo.[1] Vėliau šiame mūšyje žuvusio Kazimiero II brolis Vladislovas Lokietka, tapęs Lenkijos karaliumi, palaikė draugiškus santykius su Lietuva.[2]

Literatūra

  • Abraham W., Poland and the Baptism of Lithuania, Krakow 1914.
  • Baranauskas, Tomas. Trojanovo mūšis  –  didžiausia viduramžių Lietuvos pergalė prieš Lenkiją. Lietuvos aidas, 2020 06 27, Nr. 23, p. 8–9.
  • Baranauskas, Tomas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121).
  • Dediala, Ričardas. 1294 m. Trojanovo mūšis. Karo archyvas, 2016, t. 31.
  • Długosz Jan, Roczniki czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego, ks. VII.
  • Dusburg, Peter von. Chronicon Terrae Prussiae. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861, Bd. 1.
  • Dusburgietis, Petras. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985.
  • Raulinaitis, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 5: Pakeliui į galią. Vilnius: Protėvių kardas, 1999.
  • Semkowicz, Aleksander, Krytyczny rozbiór ‘Dziejów Polski’ Jana Długosza (do roku 1384), Kraków 1887.
  • Simas Sužiedėlis, ed. (1970–1978). „Vytenis“. Encyclopedia Lituanica. Vol. VI. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 221–222. LCCN 74-114275.
  • Sroka Stanisław, Kazimierz II, in: Piastowie – leksykon biograficzny, Kraków 1999.
  • Stryjkowski Maciej, O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowe sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przed tym nigdy od żadnego ani kuszone, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprzejmie pilnego doświadczenia, oprac. Julia Radziszewska, Warsaw 1978.
  • Suchodolska Ewa, Dzieje polityczne połowa XIII w. – mid-14th c, in: Dzieje Mazowsza do 1526 roku – pod red. Aleksandra Gieysztora i Henryka Samsonowicza , Warsaw 1994.
  • Swieżawski, Aleksander, Rawskie Duchy of the Piasts, Łódź 1974.
  • Zajączkowski Stanisław, W sprawie najazdu Litewskiego na Łęczycę w 1294 roku, (in:) Studia i materiały do historii wojskowości, vol. XII, z. 2, Warsaw 1966.

Išnašos

  1. ↑ 1,0 1,1 Baranauskas, Tomas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121).
  2. ↑ 2,0 2,1 Baranauskas, Tomas. Trojanovo mūšis  –  didžiausia viduramžių Lietuvos pergalė prieš Lenkiją. Lietuvos aidas, 2020 06 27, Nr. 23, p. 8–9
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Długosz Jan, Roczniki czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego, ks. VII, p. 355–356
  4. ↑ 4,0 4,1 Duusburg, Peter von. Chronicon Terrae Prussiae. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861, Bd. 1, p. 156–157.
  5. ↑ Sroka Stanisław, Kazimierz II, // Piastowie – leksykon biograficzny, p. 219.
  6. ↑ Suchodolska Ewa, Dzieje polityczne połowa XIII w. – mid-14th c, // Dzieje Mazowsza do 1526 roku – pod red. Aleksandra Gieysztora i Henryka Samsonowicza, p. 191.
  7. ↑ 7,0 7,1 Zajączkowski Stanisław, W sprawie najazdu Litewskiego na Łęczycę w 1294 roku, // Studia i materiały do historii wojskowości, vol. XII, z. 2, p. 324.
  8. ↑ 8,0 8,1 Semkowicz, Aleksander, Krytyczny rozbiór ‘Dziejów Polski’ Jana Długosza (do roku 1384), p. 315
  9. ↑ Swieżawski, Aleksander, Rawskie Duchy of the Piasts, p. 16
  10. ↑ Dusburgietis, Petras. Prūsijos žemės kronika, p. 228–229.
  11. ↑ Raulinaitis, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 5: Pakeliui į galią., p. 176–183.
  12. ↑ Dediala, Ričardas. 1294 m. Trojanovo mūšis. Karo archyvas, 2016, t. 31, p. 9–30.
  13. ↑ Stryjkowski Maciej, O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowe sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przed tym nigdy od żadnego ani kuszone, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprzejmie pilnego doświadczenia, oprac. Julia Radziszewska, Warsaw 1978, p. 225
  14. ↑ Abraham W., Poland and the Baptism of Lithuania, Krakow 1914, pp. 13 – 14