Tuamotu vėliavaAkteono salų grupė iš kosmosoFakarava salos lagūna
Tuamotu salos (pranc.Îles Tuamotu) arba Paumotu – salynas Ramiajame vandenyne, Prancūzijos Polinezijos rytinėje pusėje, nusidriekęs kelis tūkstančius kilometrų iš pietryčių į šiaurės vakarus. Įeina į Tuamotu-Gambijė salas. Plotas 885 km². Gyvena 15,3 tūkst. gyventojų (2017 m.).[1]
Geografija
Salynas nusidriekęs nuo 134° iki 150° vakarų ilgumos ir nuo 14° iki 24° pietų platumos. Užima net 800 000 km² teritoriją, tačiau iš jų tik 885 km² dengia sausuma. Iš viso Tuamotu salas sudaro 78 salos ir atolai. Beveik visos salos koralinės kilmės. Atolai vyrauja nuo visai nedidelių iki milžiniškų. Didžiausios salos – Rangiroa (vienas didžiausių pasaulio atolų) ir Fakarava. Klimatas tropinis, pasatinis. Visus metus temperatūra svyruoja apie 26 °C. Per metus iškrenta apie 1400 mm kritulių. Nors lietūs lyja ištisus metus, tačiau sausiau būna rugsėjį ir lapkritį. Dažni tropiniai taifūnai. Nepaisant didelio kritulių kiekio, atoluose kyla didelės gelo vandens stygiaus problemos. Dėl skurdaus atolų dirvožemio augalų įvairovė nėra didelė. Pagrindinis augalas – riešutinė kokospalmė, kurios riešutai naudojami kopros gamybai. Taip pat yra vanilės plantacijos. Maistui auginamas jamsas, taras, duonmedis. Pandanų lapai naudojami namų statybai. Salose gyvena nedideli gyvūnai – įvairūs paukščiai, driežai, vabzdžiai. 57 paukščių rūšys yra endeminės. Labai gausi ir įvairi povandeninė gyvūnija. Tuamotu – vienas iš svarbiausių pasaulyje povandeninio nardymo centrų.
Istorija
Apie Tuamotu istoriją iki europiečių atvykimo galima sužinoti tik iš legendų ir kulto pastatų. Pagal archeologinius radinius galima spręsti, kad salos buvo apgyvendintos VIII a. atvykėlių iš Draugijos salų. Rangiroa, Manihi ir Mataiva salose yra išlikę senovės polineziečių statinių. Tuamotu salas (Puka-Puka salą) 1521 m. atrado Ferdinandas Magelanas savo kelionės aplink pasaulį metu. XVII – XVIII a. salas aplankė ir daugiau Okeanijos tyrinėtojų: Pedru Fernandesas de Keirošas, Vilemas Šoutenas, Jakobas Rogevenas, Džonas Baironas, Luisas Antuanas de Bugenvilis, Džeimsas Kukas, Oto von Kocebus. Taip pat manoma, kad 1480 m. salas galėjo būti pasiekęs Inkų imperijos valdovas Tupac Inca Yupanqui. Nepaisant šių kelionių, Tuamotu salos neturėjo didelės reikšmės iki XVIII a., kai čia atkeliavo pirmieji krikščionių misionieriai. Tame pačiame amžiuje Tuamotu išgarsėjo savo perlais. 1844 m. salas prisijungė Prancūzija. 1947 m. į Raroia iš Pietų Amerikos Kon-Tiki laivu atplaukė garsus norvegų keliautojas Turas Hejerdalas. Mururoa ir Fangataufa salos prancūzų buvo naudojamos kaip atominių ginklų bandymų poligonai.
Demografija
Pagal 2002 m. surašymą Tuamotu salose gyvena 14 876 gyventojų. Gyventojų tankumas – tik 16,8 žm./km². Apie 800 gyventojų gyvena 400 km spinduliu nuo Mururoa ir Fangataufa salų, kur vyko atominiai bandymai. Dauguma salyno gyventojų gyvena vakarinėje pusėje. Daug negyvenamų salų. Beveik visi Tuamotu gyventojai – polineziečiai, šnekantys įvairiomis polineziečių tarmėmis: tuamotu, puka – puka, mangareva. Dauguma gyventojų – krikščionys, tačiau jaučiama didelė vietinių tikėjimų įtaka. Didžiausias miestas – Rotoava (Fakarava s.).
Ekonomika
Svarbiausi Tuamotu verslai – perlų rinkimas ir kopros apdirbimas. Taip pat eksportuojama vanilė. Vis didesnę reikšmę įgija turizmas. Labiausiai turizmui pritaikytos yra Rangiroa ir Manihi salos. Pagrindinės atrakcijos – povandeninis nardymas ir plaukiojimas su akvalangu.
