Šelio kultūra (pranc.Chelléen) – ankstyvojo paleolitoarcheologinė kultūra, pavadinta nuo buvusio Šelio (Chelles) miesto (Sena ir Marna, dab. Paryžiaus priemiestis), kurio apylinkėse XIX a. viduryje buvo aptikta seniausiojo žmogaus (archantropas) stovykla.
Kultūra
Šelio kultūra prieš 1,5 mln. – 400 000 metų buvo paplitusi Prancūzijoje. Žmonės – klajokliai, gyveno nedidelėmis grupėmis olose, bendrai medžiojo, rinko augalinį maistą. Būdingi stambūs grubiai apdirbti įrankiai – kirtikliai, šiek tiek aptašyti akmenys. 1869 m. šią kultūrą išskyrė Gabrielis de Mortiljė. Dabar dažniausiai laikoma Ašelio kultūros ankstyvuoju laikotarpiu.[1] Jai gimininga ir vėlesnė Abevilio kultūra.
Šaltiniai
↑Šelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 36 psl.
Mustjė kultūra (300-30) · Sangojaus kultūra (500-12) ·Faursmito kultūra (100-75) ·Atiro kultūra (90-30) · Akajaus kultūra (100-35) · Antonovo kultūra (100-40) · Stilbėjaus kultūra (71,9-71) · Hovisonso-Porto kultūra (65,8-59,5) · Emiros kultūra (47-36)
Afijos kultūra ·Dabos kultūra·Iberijos-Mauritanijos kultūra· Idfu kultūra · Isnos kultūra · Kadano kultūra · Kiteko kultūra · Lemutos kultūra · Lupembės kultūra · Magosos kultūra · Nasero kultūra · Orano kultūra · Robergo kultūra · Fahurio kultūra · Halfos kultūra
Sibiras
Badajaus kultūra ·Maltos-Buretės kultūra (14-10) · Bedajevo kultūra · Vercholeno kultūra · Diuktajaus kultūra
Azija
Baradosto kultūra (36) · Zarzos kultūra (18-8) · Kebaro kultūra (18-10) · Achmaros kultūra · Imeretijos kultūra · Karakamaros kultūra · Mušabos kultūra ·Hoabinio kultūra (14-12)