Australijos istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
 |
|---|
| Australijos istorija |
| Australijos priešistorė (Aborigenai) |
| Australijos atradimas |
| Naujojo Pietų Velso kolonija |
| Van Diemeno žemė, Viktorija, Kvinslandas, Vakarų Australija, Pietų Australija |
| Australijos Sandrauga: |
| Konstitucinis aktas |
| Vestminsterio statutas |
| Australijos aktas |
Australijos istorija – Australijos žemyno ir vėliau valstybės istorija nuo seniausių laikų iki dabar.
Priešistorė
Kada Australijoje pirmą kartą pasirodė žmonės, yra mokslinių ginčų objektas. Dažniausiai teigiama, kad maždaug 45 000–40 000 m. pr. m. e. į Australiją atvyko tolimi dabartinių aborigenų protėviai iš Pietryčių Azijos, kada sausumos tiltas jungė Australiją su N. Gvinėja (per apledėjimą vanduo pasauliniame vandenyne nusekdavo ir seklios vietos iškildavo virš vandens). Kai kurie mokslininkai daro prielaidas, kad pirmieji žmonės čia galėjo pasirodyti net 100 000 m. pr. m. e.
Iki europiečių pasirodymo aborigenai gyveno akmens amžiaus sąlygomis. Jie nedirbo žemės, neaugino gyvulių, nestatė namų – kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kad išvengtų sausrų. Aborigenai medžiojo, žvejojo, rinko laukinius augalus ir vabzdžius, mokėjo sukurti laužą. Svarbiausi ginklai buvo medinės ietys, akmeniniai kirviai ir bumerangai. Aborigenai nevilkėjo drabužių, o vėsias naktis praleisdavo įsikasę į smėlį. Australijos čiabuviai garbino augalus ir gyvūnus, laikė juos šventais. Atvykus europiečiams, jie buvo išstumti iš pakrančių į dykuminius rajonus. XIX-XX a. aborigenų labai sumažėjo. Daugelis jų mirė nuo europietiškų ligų, bado ir priespaudos.
Australijos atradimas ir tyrimai
Apie pietuose esantį kontinentą spėjo jau senovės graikai. Kinai bei malajai apie Australiją žinojo jau apie XIII a. Manoma, kad arabų ir kinų pirkliai galėjo pasiekti Australijos šiaurinį krantą jau IX-ame amžiuje. XIII a. pabaigoje Azijoje pabuvojęs Markas Polas 1295 m. per malajų Sumatrą ir Ceiloną grįžo į Europą ir taip pat buvo girdėjęs apie pietų žemyno buvimą. XV a. Europoje sudaryti žemėlapiai apima kai kurias šiaurinės pakrantės dalis.
Europiečiai žemyną atrado XVI a. Tai buvo portugalai, kurie tuo metu vykdė aktyvią prekybą su Indija, Pietryčių Azija ir Kinija. Pirmuoju, kuris 1522 m. atrado žemyną, laikomas portugalų tyrinėtojas Cristóvão de Mendonça. Žemėlapiuose Australija žymima kaip baltas nežinomas plotas Terra Australis, o 1530-1536 m. prancūzų iš portugalų kilusiame žemėlapyje Australija vadinama sala Java la Grande. Australija portugalus nelabai domino, nes manyta, kad dėl gamtinių ir klimato sąlygų europiečiams šis žemynas gyventi yra netinkamas. 1597 m. olandas Cornelius Wytfliet rašo apie Terra Australis kaip 5 pasaulio dalį.
Europiečiai Australiją intensyviau pradėjo tirti tik XVII a. kai ją pastebėjo ir aplankė keletas ekspedicijų. Olandų tyrinėtojas Viljamas Jansonas 1605 m. pasiekė Karpentarijos įlanką, nors buvo išsiųstas ištirti Naujosios Gvinėjo dydį ir žemyną atrado netikėtai. 1606 m. portugalų tyrinėtojas Luis Vaez de Torres tuo metu tarnavęs Ispanijai praplaukė Toreso sąsiaurį. 1607 m. olandų laivai, plaukdami iš pietų Afrikos į Molukų salas, užkliudydavo Australijos vakarinius pakraščius. Pirmieji tyrimai buvo laikomi paslaptyje ir viešumą pasiekė tik XVIII a. 1642 m. Afrikos generalgubernatorius van Diemen išsiuntė Abelį Tasmaną ieškoti didelės žemės pietuose. Plaukdamas nuo Maurikijaus salos (Indijos vandenyne, į rytus nuo Madagaskaro) jis pasiekė Tasmaniją, kurią pavadino Van Diemeno Žeme ir plaukė vakarų pakraščiu iki ligi Naujosios Zelandijos. 1644 m. jis atvyko iš Naujosios Gvinėjos, lankėsi Karpentarijos įlankoje ir palei žemyno pakraštį plaukė į vakarus iki Šiaurės vakarų kyšulio. Kaip ir portugalai, olandai pasitenkino tik pavadindami naujas žemes Naujaja Olandija.
Pirmasis anglas, kuris pasiekė Australiją, buvo tyrinėtojas Vilemas Dampjė (V. Dampier) 1688 m. tyręs vakarinį žemyno krantą. Po jo tik 1770 m. rytinius Australijos krantus pasiekė kitas anglų keliautojas ir tyrinėtojas leitenantas Džeimsas Kukas. Jis ištyrė du rytinius žemyno trečdalius ir paskelbė juos Britanijos dalimi - Naujuoju Pietų Velsu, nors karalius Džordžas III buvo davęs nurodymus pirma sudaryti sutartį su vietos gyventojais. Po Kuko tyrinėjimų buvo galutinai paneigta legenda, kad yra didelis pietų žemynas, ir įrodyta, kad Australija atskiras žemynas, o ne nežinomo Antarkties žemyno dalis.
1813 m. Wentworth, Blaxland ir Lawson pirmieji perėjo Mėlynuosius kalnus ir pradėjo tyrinėti žemyno vidines teritorijas. Iki 1837 m. Evans, Oxley, Hume, Hovell, Sturt ir mitchall ištyrė Darlingo ir Murėjaus upių baseinus. iki XIX a. antrosios pusės niekas iš europiečių nebuvo pasiekęs centrinės Australijos dalies. 1860-1861 m. R. O'Hara Burke pirmasis perėjo Australiją išilgai - nuo Adelaidės iki Karpentarijos įlankos. 1862-3 m. panašų žygį padarė MacDonall Stuart ir MacKinley, 1895-1866 m. MacIntyre. Remiantis šių ekspedicijų duomenimis 1870-2 m. buvo nutiestas transaustralijos telegrafas tarp Post Augustos ir Port Darvino. Prie šios linijos kūrėsi gyvenvietės, kurios tapo atsparos taškais ekspedicijoms į šalies vakarus ir rytus. Giles 1872 m. pasiekė Amadeus ežerą pačiame Australijos centre, Warburton 1873-1874 m. iš Alice Springs per MacDonall kalnus pasiekė Pertą.
Naujasis Pietų Velsas ir kolonijos
XVIII a. pabaigoje Didžioji Britanija buvo dinamiškai besivystančios ekonomikos ir užjūrio prekybos šalis, kuri taip pat turėjo dideles kolonijines ambicijas. Netrukus po Džeimso Kuko tyrinėjimų buvo nuspręsta kurti Australijoje koloniją, galbūt siekiant kompensuoti 1775 m. prarastas kolonijas Šiaurės Amerikoje, kurios gavo nepriklausomybę. Didžioji Britanija 1788 metais Naujajame Pietų Velse įsteigė pirmąją katorgininkų koloniją. Pirmąja gyvenviete 1799 m. tapo Port Džeksonas (Port Jackson; vėliau pavadintas Sidnėjumi). Van Diemeno Žemės kolonija (dabartinėje Tasmanijoje) įsteigta 1803 m. (atskira Tasmanijos kolonija buvo sukurta 1825 m.). Apie 40 metų po Port Džeksono įkūrimo Jungtinė Karalystė Australiją laikė tik katorgininkų tremties vieta.
Daugėjant gyventojų ir įsisavinant naujas teritorijas nuo Naujojo Pietų Velso atsiskyrė kitos kolonijos: 1851 m. Viktorija, 1859 m. Kvinslendas. 1829 m. įkurta Vakarų Australijos, o 1836 m. - Pietų Australijos kolonijos, į kurias vyko anglų kolonistai. Taip buvo sudarytos 6 kolonijos, kurios tiesiogiai buvo pavaldžios metropolijai, t. y. Didžiajai Britanijai. Kolonijoms buvo suteikiama vis daugiau teisių kol jos tapo pilnai savivaldžios. Tarpusavyje jos ne tik neturėjo jokių ryšių, bet netgi buvo įsivedusios muitus viena kitos prekėms.
Australijos Sandraugos susikūrimas
1901 m. sausio 1 d. Konstituciniu aktu Australija tapo iki tol egzistavusių šešių kolonijų federacija ir pasivadino sandrauga (Commonwealth). Jai atiduotos valdyti kitos Britų Imperijos valdos: Norfolko, Pitkerno salos, Naujosios Gvinėjos Papua provincija ir Šiaurinė teritorija. Australijos Sandraugos sostinė perkelta į naujai įkurtą Kanberos miestą. Tuo metu formaliai Australija įėjo į Britanijos imperiją, kaip dominija. Su Jungtine Karalyste tapo susijusi tik tiek, kad Jungtinės Karalystės monarchas skyrė generalgubernatorių ir atstovavo jos interesus užsienyje.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo ir kariai iš Australijos, Tautų Sandrauga perdavė jai buvusios Vokiečių Naujosios Gvinėjos mandatą. Tokiu būdu Australija ėmė kontroliuoti visą rytinę Naujosios Gvinėjos salos dalį, Nauru.
Kad neprasidėtų didžiulė migracija iš Azijos, britai uždraudė imigruoti į Australiją visiems išskyrus juos pačius. Tai truko iki Antrojo pasaulinio karo.
1931 m. gruodžio 11 d. Vestminterio statutas suteikė Australijai daugiau laisvės nuo Britų Imperijos.
1986 m. kovo 3 d. pasirašytas Australijos aktas.