Giovanni Battista Pergolesi

Džovanis Batista Pergolezis
Spėjamas Pergolezio portretas
Gimė 1710 m. sausio 4 d.
Mirė 1736 m. kovo 16 d. (26 metai) ?
Veikla italų XVIII a. pr. vėlyvojo baroko kompozitorius
Vikiteka Giovanni Battista Pergolesi

Džovanis Batista Pergolezis (it. Giovanni Battista Pergolesi, 1710 m. sausio 4 d. − 1736 m. kovo 16 d. ?) – italų vėlyvojo baroko kompozitorius, vienas žymiausių Neapolio mokyklos atstovų, italų komiškosios operos kūrėjas (opera buffa). Žymiausias jo kūrinys − religinė kantata „Stabat mater“, vienas populiariausių − komiškoji opera „Tarnaitė − ponia“ (La serva padrona).

Biografija

Džovanis Batista Pergolezis gimė 1710 m. sausio 4 d. Džezyje (Jesi), Umbrijoje. Jis buvo vadinamas pravarde pagal gimtojo miesto vardą ir pagal giminės Draghi pavardę. Pavardė Pergolezis kilusi nuo miesto vardo Pergola, kuriame giminė gyveno, kol persikėlė į Džezį. Kompozitoriaus tėvas Francesco Andrea Draghi-Pergolesi buvo kilmingųjų savininkų žemių prižiūrėtojas Džezio apylinkėse, motina – Anna Vittoria Giorgi. Pergolezis turėjo du brolius ir seserį, kurie visi mirė būdami dar maži. Pats nuo pat vaikystės buvo labai silpnos sveikatos. Pradines muzikos žinias jis gavo iš Džezio katedros kapelmeisterio Francesco Santi, smuiko − iš Francesco Mondini.[1] Būdamas maždaug 15 metų, remiamas Markizo Cardolo Maria Pianetti išvyko į Neapolio Poveri di Gesù Cristo konservatoriją. Konservatorijoje jis mokėsi pas Gaetano Greco, Leonardo Vinci ir Francesco Durante. Už mokslus mokėti nereikėjo, nes jis dainavo konservatorijos berniukų chore, vėliau smuikavo. Konservatoriją Pergolezis baigė 1731 metais.

Pirmoji Pergolezio oratorija (drama sacra) „Šv. Vilhelmo Akvitaniečio atsivertimas ir mirtis“ (La conversione e morte di San Guglielmo d' Aquitania) San Bartolomeo teatre buvo atlikta 1731 metais, opera seria „Salustija“, pastatyta 1732 metai. Jaunojo kompozitoriaus talentą pastebėjo princas Ferdinando Colonna Stigliano, kuris paskyrė Pergolezį savo kapelos kapelmeisteriu. Opera „Lo frate ‘nnamorato“, parašyta neapolietišku dialektu, turėjo pasisekimą. Pergolezis parašė muziką keletui švenčių Šv. Emidijaus garbei, nes po 1731 ir 1732 metų žemės drebėjimų Neapolio miestas prašė šio šventojo pagalbos. 1733 metais Neapolyje buvo pastatyta Pergolezio opera „Il prigionero superbo“. Vienu garsiausių Pergolezio kūrinių tapo intermezzo tipo komiška opera „Tarnaitė − ponia“ (La serva padrona).

1734 metų vasarį Pergolezis buvo paskirtas Neapolio miesto kapelmeisteriu. Tačiau jau po mėnesio jo patronas Stiljano princas pasitraukė į Romą, Pergolezis tikriausiai išvažiavo su juo. Yra žinoma, kad 1734 metais Romos San Lorenzo in Lucina bažnyčioje buvo atliktos Pergolezio mišios. Šį atlikimą rėmė Madalonio kunigaikštis, kurio kapelmeisteriu Pergolezis tapo netrukus. 1734 metų birželį kompozitorius sugrįžo į Neapolį: ten sukūrė operą karaliaus Karolio motinos gimimo dienai „Adrianas Sirijoje“ (Adriano in Siria). Ji vertinama viena geriausių Pergolezio operų. Maždaug tuo metu San Bartolomeo teatro kuratoriaus laiške minima, kad Pergolezis nebepopuliarus. Greičiausiai dėl to jis sugrįžo į Romą. 1735 metais Romos Tordinona teatrui Pergolezis parašė operą „Olimpiada" (L’Olimpiade). Tačiau ji buvo taip prastai atliekama, kad, anot pasakojimų, žiūrovas pasirodymo metu paleido Pergoleziui į galvą apelsiną. 1735 metais vasarą kompozitorius sunkiai susirgo. Jis dar spėjo parašyti komišką operą „Flaminijas" (Il Flaminio), kuri buvo sėkmingai atlikta Neapolyje. Šios operos librete minima, kad Pergolezis dirbo tuo metu vargonininku.

1736 metais liga Pergolezį privertė pasitraukti į pranciškonų kapucinų vienuolyną Pocuolyje šalia Neapolio. Tuomet jis padovanojo turtą tetai namų ūkvedei Cecilijai Giorgi. Vienuolyne prieš pat mirtį Pergolezis parašė garsiausius savo kūrinius: „Stabat mater“ ir „Salve Regina“. Pergolezis mirė 1736 metų kovo 16 d. Pocuolyje (pagal kitus šaltinius – kovo 15 ar kovo 17). Jis buvo palaidotas bendrame vargšų kape prie Pocuolio katedros. Spėjama kompozitoriaus mirties priežastis – tuberkuliozė. Markizas Domenico Corigliano di Rignano, kuris tuo metu turėjo „Stabat mater“ rankraštį, pasirūpino Pergolezio atminimo lenta Pocuolio katedroje. Vėliau ši lenta perkelta į katedroje kompozitoriui skirtą atminimo koplyčią.[2]

Pergolezis nebuvo vedęs, neturėjo vaikų. Žinoma, kad kompozitorius buvo įsimylėjęs kilmingą panelę Mariją Spinelli, kuriai šeima uždraudė už jo tekėti. Marija mirė 1735 metais dėl „sudaužytos širdies“.

Po mirties Pergolezio populiarumas staiga išaugo. Atsirado leidėjų, kurie, norėdami pasipelnyti, jo vardu išleisdavo anoniminius kūrinius. Todėl yra keblu nustatyti tikrąjį Pergolezio kūrybinį palikimą. Nors kompozitoriui priskiriama apie 320 kūrinių, tik 32 iš jų yra neabejotinai jo. Vienuolikoje Pergolezio rankraščių išlikę 8 kūriniai, tarp jų ir „Stabat mater“.[3] Pergolezio kūrinius (25 tomai) Romoje 1939-1941 metais išleido F. Caffarelli.

Kantata „Stabat mater“ yra parašyta C minoru soprano ir alto vokaliniam duetui ir styginiams. Lotyniškame XIII amžiaus pranciškonų vienuolių sukurtame sekvencijos tekste "Stabat mater dolorosa" (Stovi motina skausminga) parodomos Švč. Mergelės Marijos kančios dėl nukryžiuoto sūnaus Kristaus. „Stabat mater“ bene paskutinis, labiausiai žinomas[4] kompozitoriaus kūrinys, vienas dažniausiai atliekamų baroko muzikos kūrinių. Kantata parašyta Neapolio Santa Maria dei Sette Dolori bažnyčios kilmingųjų bendruomenei: ja norėta pakeisti Alessandro Scarlatti to paties pavadinimo kūrinį. Žanas Žakas Ruso kūrinio įžangos duetą pavadino puikiausiu, ypač jaudinančiu iš bet kurio kompozitoriaus parašytų.[5]

Pergolezio „Stabat mater“ su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu Sauliaus Sondeckio, ne kartą yra atlikęs mergaičių choras "Liepaitės". Jo opera „Tarnaitė − ponia“ buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1970 metais (režisierė Vlada Mikštaitė).[6]

Išnašos

  1. ↑ Oxford Music Online
  2. ↑ Oxford Music Online
  3. ↑ Francesco Degrada. „Pergolesi studies“, t. I. Pendragon Press, − 1986, p. 6
  4. ↑ „Stabat Mater“. Courier Dover Publications, − 1997. Introduction
  5. ↑ Francesco Degrada. „Pergolesi studies“, t. I. Pendragon Press, − 1986, p. 3
  6. ↑ Lietuviškoji enciklopedija, t. 17, p. 782.

Nuorodos

Vikiteka: Giovanni Battista Pergolesi – vaizdinė ir garsinė medžiaga