Gvinėjos istorija

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Gvinėjos istorija – dabartinės Gvinėjos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Gvinėjos teritorija susiformavo tik XIX a. pabaigoje. Iki tol šalies teritorijos atskiros dalys vystėsi atskirai. Paprastai Gvinėjoje išskiriami keturi geografiniai-kultūriniai regionai:

• Pietinė Gvinėja – piečiausia Gvinėjos dalis, tankiai apaugusi tropinėmis džiunglėmis. Dėl gamtinių sąlygų čia, kaip ir gretimose Liberijoje, Siera Leonėje, Dramblio Kaulo Krante ikikolonijiniais laikais čia nesusiformavo aukštesnė kultūra, nesusikūrė valstybės. Regiono etninė įvairovė didžiulė – čia gyvena daug smulkių genčių.
• Rytinė Gvinėja – turtingiausią istoriją turinti šiaurės rytinė Gvinėjos dalis, kur vyrauja Sudaninis klimatas. Istoriškai vadinamas Manden. Vietos tautų (mandingų) konsolidacija įvyko jau X a., ir regionas išvystė labai aukštą kultūrą. Jo istorija artimai susijusi su gretimo Malio ir rytų Senegalo istorija. Priklauso Vakarų Saheliui.
• Futa Džalonas – aukštumos, esančios į vakarus nuo Rytinės Gvinėjos. Istorija čia prasidėjo apie XVIII a., ir joje vyravo fulbiai.
• Pajūrio lygumos – siauras ruožas tarp Atlanto vandenyno ir Futa Džalono. Istoriškai jis artimai susijęs su vakarų Senegalu. Čia vyrauja susu etninė grupė.

Pagrindiniai straipsniai – Vakarų Sahelis, Malio imperija ir Vasulu.

Ikikolonijiniais laikais rytinės Gvinėjos teritorija priklausė didesnei Sahelio civilizacijai, ir ją veikė svarbiausi procesai, vykę Vakariniame Sahelyje.

Nuo VIII a. šiaurėje (dab. Malio, Mauritanijos ir Senegalo teritorijose) klestėjusi Vagadu imperija kultūriškai veikė vietos tautas. Dėl to rytinės Gvinėjos teritorijoje konsolidavosi mandingai, kurie įkūrė daug smulkių miestų valstybių, susijungusių į konfederaciją. Iki XIII a. tiek Vagadu imperija, tiek jos palikuonė Kaniaga siekė dominuoti regione, ir tam tikrais laikotarpiais valdė jį kaip Kangabos provinciją.

1234 m. mandinkų lyderis Sundiata Keita sumušė Kaniagą ir įgijo hegemoniją milžiniškame Vakarų Sahelio regione: įkūrė Malio imperiją, kuri valdė taip pat didžiąją dalį dabartinio Malio, Senegalą, pietinę Mauritaniją. Ši imperija viešpatavo iki XVI a., stipriai įtakodama vietos kultūrą ir tradiciją.

Nors vėliau Malis buvo nugalėtas kitų imperijų, jis išlaikė savo pirmines teritorijas šiaurės rytų Gvinėjoje. XVI a. čia hegemoniją įgijo Songajus, XVII a. II pusėje paskutinieji mandinkų valdovai nesugebėjo atsilaikyti prieš agresyvią Bamana imperiją šiaurėje. Po šios imperijos įsigalėjimo Gvinėjos mandingų istorijoje prasidėjo „tamsusis laikotarpis“.

XIX a. regionas vėl buvo suvienytas kaip Vasulu imperija (1878–1898). Jo vienijimą inspiravo tuometiniai įvykiai Vakarų Sahelyje, t. y. Fulbių džihadas. Šiaurėje susikūrus Tukulero imperijai, vienas imperijos karvedžių, diula kilmės Samori Turė pradėjo užkariavimus pietuose, ir įkūrė savo imperiją, kuri apėmė ne tik šiaurės rytų Gvinėją, bet ir šiaurinę Sierą Leonę, Dramblio Kaulo Krantą.

Pagrindinis straipsnis – Futa Džalonas.

Nors seniausi Futa Džalono aukštumų gyventojai buvo mande kilmės, juos ilgainiui išstūmė gyvulių augintojai fulbiai iš šiaurės. Juos labai sparčiai veikė islamas.

XVIII a. fulbiai konsolidavo Futa Džalono valstybę, kurioje įdiegta islamiška teokratija. Ši valstybė savo ekonomikoje rėmėsi prekyba su pakrantėje įsikūrusiomis Europos prekybinėmis kolonijomis. Svarbiausios Futa Džalono prekės buvo vergai (kuriuos gaudavo iš rytų Gvinėjos), grūdai ir galvijai.

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos Gvinėja.

Gvinėjos pajūrio teritorijos nebuvo tinkamos išvystyti aukštai kultūrai, bet jos kultūriškai buvo veikiamos rytuose buvusių Sahelio valstybių. Manoma, kad dabartiniai Gvinėjos pajūrio gyventojai susu yra atsikėlėliai iš Rytų Gvinėjos.

Europiečiai Gvinėjos pakrančių regionu domėjosi nuo XVI a. Čia konkuravo Portugalija, Britų Imperija, Prancūzija. XIX a. II pusėje dabartinės Gvinėjos pakrantėse įsitvirtino Prancūzija, čia įkūrusi svarbiausią avanpostą – Konakrį. Šios teritorijos buvo žinomos kaip „Pietinės upės“ (Rivières du Sud).

Kolonizavę susu gyvenamas pakrantes, prancūzai skverbėsi į krašto gilumą. 1896 m. Pore-Daka mūšyje jie nugalėjo Futa Džaloną, o 1898 m. – ryčiau buvusią Vasulu imperiją. Nuo 1894 m. kolonija buvo traktuojama kaip Prancūzijos Gvinėja, kuri įjungta į Prancūzijos Vakarų Afriką.

1958 m. Gvinėja paskelbė nepriklausomybę, ir jos pirmuoju prezidentu tapo Seku Turė, kuris vedė šalį į Afrikinį socializmą ir vienpartinę sistemą. Šalyje įsigalėjo diktatūra, buvo pažeidžiamos žmogaus teisės. Bendradarbiavimas su Tarybų sąjunga buvo trumpalaikis, nes greitai Gvinėja perėmė Kinijos modelį. 1963 m. prezidento Kenedžio pastangomis šalis tapo Amerikos sąjungininke.^[1] Gvinėja vis labiau priklausė nuo paramos ir investicijų iš JAV. Net santykiai su Prancūzija pagerėjo, kai jos prezidentu tapo Valéry Giscard d'Estaing. Tarp abiejų šalių padidėjo prekyba, buvo apsikeista diplomatiniais vizitais.

1960 m. Turė paskelbė Gvinėjos Demokratinę partiją vienintele legalia šalyje. Kitus 24 metus rinkėjai galėjo rinktis tik iš jos kandidatų per parlamento rinkimus, o Turė keturis kartus buvo perrinktas rinkimuose be priešininkų. Jo vyriausybė pradėjo netoleruoti opozicijos, įkalino šimtus jos atstovų ir ribojo laisvą spaudą. Tuo pat metu valstybė nacionalizavo žemę, nušalino prancūzų paskirtus genčių vadus, nutraukė ryšius su prancūzų kompanijomis.

1970 m. portugalų kariai iš Portugalijos Gvinėjos įsiveržė į Gvinėją norėdami paremti opoziciją. Jie taip pat norėjo nužudyti Turę dėl jo paramos Portugalijos Gvinėjos partizanams.^[2] Po kelių dienų kovos portugalai turėjo atsitraukti nepasiekę tikslo.

Po Gvinėjos turgaus moterų sukilimo 1977 m. valstybė sušvelnino savo socialistinę politiką, ekonominius apribojimus, pagerino santykius su Prancūzija.

1984 m. kovo 26 d. Seku Turė mirė po širdies operacijos Amerikoje. Laikinuoju prezidentu tapo premjeras Louis Lansana Beavogui. Bekraujo perversmo metu valdžią šalyje užgrobė Lansana Kontė, kuris inspiravo demokratizacijos procesus, paleido politinius kalinius, sugrąžino daugiapartinę sistemą. Nepaisant to, prezidento valdžia šalyje išliko labai stipri, Lansana Kontė buvo perrinktas tris kartus. Šalį stipriai veikė ir neramumai, vykę gretimose Liberijoje ir Siera Leonėje.

2008 m. mirus Lansana Kontė, valdžią užgrobė karinė chunta,^[3] vadovaujama Musa Dadis Kamara. Gvinėjoje sustiprinta diktatūra, 2009 m. rugsėjo 28 d. demonstracijos metu buvo apšaudomi ir prievartaujami civiliai gyventojai.^[4]