Kaukazo Albanija
| Kaukazo Albanija | ||||
| Sasanidų marzpanatas nuo 253 m. | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Kabala (Azerbaidžanas), Partav | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| karaliai | ||||
| I-V a. | Albanijos Aršakidai | |||
| V-VIII a. | Mihranidai | |||
| Era | Antika | |||
| - Įkūrimas | II a. pr. m. e. m. | |||
| - Dinastijos pabaiga | 703 m. | |||
Albanija (azer. Albaniya, lot. Albānia, gr. Ἀλβανία,pers. Arran, arab. Al Ran) – valstybė, egzistavusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje II a. pr. m. e. – VII a. Valstybė skirtingai vadinta kitose tautose. Europoje naudojamas jos pavadinimas yra iš lotynų kalbos, kuris reiškia „Kalnuota šalis“. Kaip valstybę vadino vietos gyventojai, nėra žinoma.
Istorija
Senosios tautos
Senąsias dabartinio Azerbaidžano tautas aprašė įvairūs šaltiniai: graikų, romėnų, armėnų, persų istorikai.
Yra manoma, kad seniausi dabartinio Azerbaidžano teritorijos gyventojai kalbėjo įvairiomis Šiaurės Rytų Kaukazo kalbomis, t. y. buvo giminingi dabartiniams čečėnams, avarams ir kt. Kaukazo tautoms.
Graikų ir romėnų autoriai mini apie 26 gentis[1]. Tarp jų buvo gelai, legiai, čilbiai, utijai, gargarai, silvai, lpinai, codai, lupenai, mazkutai, kaspijai ir kt. Didžiausia ir svarbiausia tarp jų buvo albanai, kuri gali būti tiesiog keleto smulkesnių genčių federacija. Daug autorių teigia, kad visos šios tautos buvo Kaukazo autochtonai, t. y. gyvenę čia nuo seniausių laikų [2]. Šiuo metu šių tautų tėra išlikę tik likučiai.
Manoma, kad visos šios giminingos tautos gyveno gerokai platesnėje teritorijoje nei vėliau susikūrusi valstybė, t. y. įskaitant į pietus nuo Kuros, iki pat Arakso upės. Remiantis H. Hewsen, ten gyveno tokios gentys, kaip utijai, micijai, kaspijai, gargarai, sakasėnai, gelai, sodijai, lupenijai, balasaniai, parsai ir parasijai [2].
Mažai yra žinoma apie šį regioną iki II a. pr. m. e., nes jo konsolidacija įvyko palyginus vėlai. Yra hipotezės, kad regionas galėjo VII a. pr. m. e. būti užkariautas Medų imperijos, vėliau, nuo VI a. pr. m. e. priklausė Achemenidų imperijai, kur sudarė Medijos satrapijos dalį. Albanai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 313 m. pr. m. e. Gaugamelų mūšio kontekste, kur dalyvavo kaip kariai Atropato pusėje drauge su sakais ir medais.
Valstybės konsolidacija
 |
|---|
| Azerbaidžano istorija |
| Senovės Persijos istorija |
| Albanija (Aršakidai > Mihranidai) |
| Rašidunai > Omejadai > Abasidai |
| Derbentas, Širvanas, Aranas (Šadadidai), |
| Sadžidai > Salaridai > Ravadidai |
| Seldžiukai > Eldegizidai > Chorezmidai |
| Ilchanidai > Jalairidai > Timūridai |
| Kara Kojunlu > Ak Kojunlu > Safavidai |
| Azerių chanatai (XVIII a.): |
| Širvanas, Baku, Karabachas, Gandža, Kuba, Šakė, Nachčivanas, Chojus, Tebrizas, Ardebilis |
| Rusijos imperija |
| Azerbaidžano Demokratinė Respublika |
| Užkaukazės TFSR > Azerbaidžano TSR |
| Azerbaidžano Respublika |
Remiantis legendine armėnų istoriografija, visos albanų tautos buvo kildinamos iš armėnų protėvio Haiko anūko Sisako. Vienas jo palikuonių buvo legendinis Aranas, kuris buvo paskirtas provincijos vietininku Partų imperijos laikais.
Kaukazo Albanijos valstybė iš tiesų kūrėsi Partų dinastijos laikais ir konsolidavosi II–I a. pr. m. e. sandūroje. Anot armėnų istorikų, ji formavosi 6 centrinėse provincijose: Jechni, Bech, Kambečan, Šakė, Vostani-Marcpan ir Dašti-Balasakan. Tai reiškia, kad dalis jos buvo ir piečiau Kuros upės. Tačiau jau I a. pr. m. e. pradžioje (Tigrano Didžiojo laikais 95-56 pr. m. e.) Armėnijos karalystė okupavo sritis piečiau Kuros ir įkūrė čia sritis Utiką ir Arcachą, o Albaniją laikinai pavertė savo vasale. Nuo tada valstybėje ėmė stiprėti Armėnijos kultūrinė įtaka.
I a. pr. m. e. VII dešimtmetyje Albanija vis dažniau minima romėnų šaltiniuose. Roma domėjosi Pietų Kaukazu, rengė čia karines kampanijas. Tuo metu Pompėjus pasiekė Albaniją, ir ji buvo aprašyta.
Albanijos Aršakidai
Nuo pirmojo mūsų eros amžiaus Albanija pateko į Partų imperijos įtaką ir pripažino jos viršenybę. Joje įsitvirtino Aršakidų atšaka – Albanijos Aršakidai. Tuo metu kultūriškai vyko Albanijos iranizacija, paplito partų kalba, stiprėjo persiška kultūra. 134–136 m. valstybę nusiaubė alanai.
252–253 m. Albaniją, kaip ir Armėniją bei Gruziją, okupavo Sasanidai. Vietinė Aršakidų dinastija buvo išlaikyta, bet realią valdžią gavo sasanidų karinis vietininkas, tituluojamas marzbanu. Albanijos teritorijoje buvo įkurtas Arano marpanatas.
IV a. viduryje Albanijos karalius Urnairas atvyko į Armėniją, kur priėmė Krikščionybę. Tačiau skirtingai nei tuometinėje Armėnijoje ir Gruzijoje, ši nauja religija plito palyginus lėtai. 387 m., padalinus Armėniją, Albanija su Sasanidų pagalba prisijungė senovėje prarastas sritis į pietus nuo Kuros upės (Armėnijos Utiko ir Arcacho provincijas), išaugdama beveik dvigubai.
V a., valdant Sasanidų šachui Jazdegerdui II, krikščioniškos Kaukazo tautos buvo verčiamos atsiversti į Mazdaizmą. Tai visame Kaukaze sukėlė judėjimą ir karą su centrine valdžia. Krikščionys šį sukilimą pralaimėjo, bet Krikščionybė nebuvo sunaikinta.
V a. viduryje Sasanidai į pietus nuo Kuros pastatė naują Partav miestą, kurį padarė Albanijos sostine. Čia ilgainiui perkeltas ir Albanijos krikščionių vadas katolikas.
Mihranidai
V a. pabaigoje sunykus Aršakidų dinastijai, ją pakeitė Sasanidų kilmės Mihranidai. Jie įtvirtino titulą aranšachai. Tai buvo paskutinioji Albanijos dinastija.
Silpstant Sasanidų valdžiai, Albanija tapo praktiškai nepriklausoma, tačiau nuo VI a. II pusės jos istoriją lydėjo nuolatiniai kataklizmai, kadangi teritorijoje susidurdavo Sasanidų, Romos ir šiaurės klajoklių tautų (chazarų) interesai. 628 m. Albaniją nusiaubė chazarai, tačiau ji išsaugojo nepriklausomybę, mokėdama duoklę.
VII a. viduryje Albanija susidūrė su augančiu Kalifatu pietuose. Nors aranšachas Džavanširas parodė didelę drąsą kovodamas su arabais, jis buvo priverstas pripažinti jų valdžią. Arabai suvienijo Armėniją su Albanija į vieną provinciją. Tai pabaigė Albanijos istoriją.
Teritorija
Albanijos teritorija yra labai svarbus klausimas, diskutuojamas Armėnijos ir Azerbaidžano mokslininkų. Tradiciškai teigiama, kad Albaniją sudarė šios provincijos:
- Kambisenė
- Getaru
- Elnis / Chenis
- Begas
- Šakė
- Cholmazas
- Kapalakas
- Hambasis
- Gelavus
- Hedžeris
- Kaladaštas
Ši visa teritorija sudarė apie 23 000 km².
IV a. pabaigoje Armėnijos karalystei nustojus egzistuoti, Albanija gavo kai kurias jos teritorijas į pietus nuo Kuros upės, t. y. dvi istorines provincijas: Utiką ir Arcachą. Tai nulėmė jos teritorijos išaugimą iki 45 000 km². Ši Albanija yra vadinama „Didžiąja Albanija“. Prijungtosios sritys įsisavintos labai greitai, į Utiką V a. perkelta Albanijos sostinė (Barda). Ilganiui Utikas tapo centrine Albanijos dalimi, ir islamiškuoju laikotarpiu jam pritaikytas visos Albanijos pavadinimas – Aranas.
Kultūra
Kaukazo Albanijoje klestėjo gana savita kultūra, patyrusi labai įvairių įtakų iš aplinkinių šalių. Viena pirmųjų ir stipriausių įtakų buvo armėniška, kuri stipriai veikė valstybės architektūrą bei meną. Vėliau veikė helenistinė, persiška, krikščioniška kultūra.
Seniausi Albanai išpažino pagonybę, garbindami Saulės, Perkūno, Mėnulio dievus. Vėliau plito zoroastrizmas. Jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių pasirodė pirmieji krikščionys. IV a. Albanija ir valdančioji dinastija, sekdami Armėnijos pavyzdžiu, oficialiai priėmė Krikščionybę. Čia įkurta atskira Albanijos Bažnyčia, egzistavo bažnyčios galva katolikas. Šalyje pastatyta daug krikščioniškų bažnyčių.
Krikščionybės laikais, remiantis pirmiausia Armėnų raštu, buvo sukurtas savitas albanų raštas. Kai kurie autoriai jo sukūrimą priskiria žymiam armėnų mokslininkui Mesropui Maštocui. Šis raštas nunyko VIII a., drauge su krikščionybe šalyje.
Šaltiniai
- ↑ Strabo. Geography, book 11, chapter 14.
- ↑ 2,0 2,1 Robert H. Hewsen. "Ethno-History and the Armenian Influence upon the Caucasian Albanians, " in: Samuelian, Thomas J. (Hg.), Classical Armenian Culture. Influences and Creativity, Chicago: 1982, 27-40
| ||||||||||
