Lydija
| Mažosios Azijos istorinis regionas Lydija (Λυδία) / 𐤮𐤱𐤠𐤭𐤣𐤠 | |
|---|---|
| |
| Šalis | Vakarų Turkija |
| Tautos | lydai |
| Valstybės | Arcava (XV-XIV a. pr. m. e.) Lydijos karalystė (1250-546 m. pr. m. e.) |
| Miestai | Sardai |
 | |
| Eolidė, Bitinija, Kapadokija, Karija, Kilikija, Galatija, Jonija, Likaonija, Likija, Lydija, Myzija, Pamfilija, Paflagonija, Frygija, Pisidija, Pontas, Troada, Kipras | |
Lydija (graikų kalba: Λυδία; asirų kalba: Luddu) buvo istorinė sritis vakarinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Frygija rytuose, Mysija šiaurėje, Jonija vakaruose ir Karija pietuose. Kurį laiką buvo sukūrusi didelę Lydijos karalystę Mažojoje Azijoje. Senovėje jos gyventojai buvo lydai, kalbėję lydų kalba, viena iš Anatolijos kalbų.
Patys lydai savo šalį vadino Sfarda (lydų kalba: 𐤮𐤱𐤠𐤭𐤣𐤠 Śfarda), etimologiškai siejama su didžiausiu miestu Sardais. Šį pavadinimą naudojo dauguma į rytus buvusių tautų: Sparda (senovės persų), Sapardu (babiloniečių), Išbarda (elamitų) ir pan.[1] Vakariniai Lydijos kaimynai senovės graikai šį regioną vadino Majonija (Μαιονία), o vėliau - Lydija, pagal jų žymiausią karalių Lydą.[2]
Geografija
Lydijos regiono ašis buvo Gedizo upė, senovės graikų vadinta Hermos (Ἕρμος). Derlingame upės slėnyje stovėjo svarbiausi Lydijos miestai, įskaitant ir sostinę Sardus. Kiti miestai buvo Magnezija, Hirkanis, Satala ir kt. Kartais Lydijai priskiriamas ir Mažojo Mendereso (senovės graikų Kaystros) baseinas pietuose su Efeso miestu.
Rytuose Lydija sekėsi su kalnuota Frygija, o vakaruose nuo jūros ją skyrė Jonijos miestai. Šiaurėje Lydija siekėsi su Mysija ir Eolija, o pietuose - su Karija.
Istorija
Šeha
II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje Lydijos regionas priklausė didelei greičiausiai luvių kilmės Arcavos valstybei, užėmusiai Mažosios Azijos vakarinę dalį. Šios valstybės sostinė buvo Apasa, tapatinama su vėlesniu Efesu.
Arcava, klestėjusi XV-XIV a. pr. m. e., nuolat kariavo su Hetitų imperija rytuose, sudarydama sąjungas su jos priešais – Egiptu. Tačiau valstybę valdant karaliui Uhazidi, Hetitai, vadovaujami Muršilio II, užėmė Arcavą, ją suskaidė ir pavertė savo vasale. Trys vasalinės valstybės, žinomos po Arcavos, buvo Mira, Šeha ir Hanbala. Šeha dalinai atitiko vėlesnės Lydijos teritoriją.
Paskutiniaisiais II tūkst. pr. m. e. amžiais istorinės Arcavos (ir Lydijos) sritys patyrė vadinamųjų jūros tautų invazijas. Kiti to laikmečio Arcavos užkariautojai buvo frygai, kurie kėlėsi iš Makedonijos Graikijoje ir apgyvendino rytines buvusios Arcavos sritis Mažosios Azijos centre. Taip rytuose formavosi Frygija. Pačioje Lydijoje buvo išsaugota senovinė kalba, formavosi lydų etnosas.
Lydijos karalystė
Senovės graikų mitologijoje Lydija buvo svarbi vieta, su kuria siejami legendiniai valdovai Tantalas ir Pelopas. Kita legendinė karalienė yra Omfalė, kuriai tarnavo graikų herojus Heraklis ir čia nuveikė daug žygdarbių.[3]
Graikų šaltiniai teigia, kad 1185 m. pr. m. e., jau po Hetitų imperijos subyrėjimo, į valdžią Lydijoje atėjo iš Heraklio sūnaus Alkajo kilusi Heraklidų dinastija, kuri valdė iki 687 m. pr. m. e. Žinomi 22 valdovai, kurie valdė iš sostinės Sardų (tuo metu žinomi kaip Hyde). Paskutinis Heraklidų valdovas buvo Kandaulis, kurį nužudė Gygas. Šiam užėmus sostą 687 m. pr. m. e., įsitvirtino Mermnadų dinastija.
Mermnadų valdymo pradžia buvo susijusi su kimerų invazija ir kitomis nelaimėmis, tačiau lydai pamažėle konsolidavo valdžią vakarinėje Mažojoje Azijoje, susigrąžindami į savo valdžią Jonijos miestus pajūryje, nugalėdami Frygiją rytuose. Jų laikais Lydija sukūrė galingą imperiją, kuri kovojo su Medija. Jų valdovai garsėjo pasakiškais turtais. Čia pirmą kartą pasaulyje nukaltos monetos.
Krezas (560-546 m. pr. m. e.) buvo paskutinis Lydijos valdovas. Jis pralaimėjo mūšį augančiai Achemenidų imperijai, ir Lydijos valstybė žlugo.
Persijos, graikų ir Romos imperijų laikotarpiai
Achemenidai Lydijos valstybę pavertė viena iš imperijos satrapijų. Tuo metu Meandro upė formavo jos pietinę ribą. Ją valdė satrapai, kurių valdžia neretai buvo paveldima, taigi, Lydija džiaugėsi gana didele autonomija. Nepaisant to, į šalį veržėsi persiška kultūra, dievybės. Tai buvo viena neramiausių Persijos provincijų, mat nuolat vykdavo sukilimai, neretai inicijuoti Jonijos graikų.
334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis užkariavo Lydiją savo didžiojo žygio metu, prijungdamas prie savo imperijos. Po jo mirties Lydija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr. m. e. – Lisimachui. Ilgainiui ji buvo absorbuota į Pergamo karalystę.
133 m. pr. m. e. Romos imperijai įgijus Pergamo karalystę, Lydija kartu su kitomis sritimis buvo paversta Azijos provincija. Tik 296 m., Diokletiano reformų laikais, senąsias provincijas suskaidžius, buvo sukurta Lydijos provincija, iš dalies atitinkanti pirminės Lydijos, kaip regiono, vietą. Tiesa, vietos gyventojai lydai helenizavosi ir susiliejo su kitais Mažosios Azijos graikais.
VII a. Bizantijos imperijos laikais vėl atlikus administracines reformas, Lydijos pavadinimas pamažu nunyko.
Išnašos
- ↑ Tavernier, J. (2007). Iranica in the Achaemenid period (ca. 530–330 B.C.): Texts. Peeters. p. 91. ISBN 978-90-429-1833-7.
- ↑ H. Craig Melchert "Greek mólybdos as a Loanword from Lydian", University of North Carolina at Chapel Hill, pp. 3, 4, 11 (fn. 5).
- ↑ Kerenyi, Karl, 1959. The Heroes of the Greeks, pp 192–97.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
| ||||||||||
