Nortumbrija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Norþhymbra rīce Nortumbrijos karalystė | ||||
| buvusi karalystė | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Bamburgas | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| karalius | ||||
| 654–670 | Osvis | |||
| mirė 954 | Erikas Haraldsonas | |||
| Era | ankstyvieji viduramžiai | |||
| - Bernicijos ir Deiros sujungimas | 653 m., 653 | |||
| - Užėmė Veseksas | 954 m. | |||
Nortumbrija (s. angl. Norþanhymbra rīċe; lot. Regnum Northanhymbrorum) – ankstyvųjų viduramžių anglosaksų karalystė, užėmusi teritoriją Šiaurės Anglijoje ir Pietryčių Škotijoje, suvienijus Berniciją ir Deirą. Pavadinimas kilęs nuo piečiausios karalystės ribos – Hamberio estuarijos.
Nortumbriją įkūrė Bernicijos karalius Etelfritas VII a.
Istorija
Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą 604 m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius Redvaldas prie Idlo upės 616 m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, Deviros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą 627 m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos valdovų. Jis buvo vadinamas Bretvalda. Jis užkariavo Meno salą ir Gvinedo karalystę Velse. 633 m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius Kadvalonas (Cadwallon ap Cadfan) ir Mersijos karalius Penda.
Po Edvino mirties Berniciją valdė Etelfrito sūnus Eanfritas, o Deirą Edvino pusbrolis Osrikas. Kitais metais juos nužudė Kadvalonas, kuris tęsė invaziją į Nortumbriją. Eanfrito brolis Osvaldas, padedamas Dal Riatos karaliaus Domnal Breko, 634 m. nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje. Po to Osvaldas išplėtė karalystę į šiaurę ir vakarus, kur buvo kambriškai kalbančios Regedo ir Stratklaido karalystės. Į Nortumbriją jis sugrąžino krikščionybę, kai paskyrė airių vienuolį Šv. Aidaną iš Jonos salos krikštyti gyventojų. Karalystėje išplito keltiška krikščionybė. Lindisfarne buvo įkurtas vienuolynas.
642 m. Mersijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje. 655 m. jis plėtė Nortumbrijos teritoriją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, tačiau Pendą Vinvaedo mūšyje sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir Mersiją.
664 m. įvyko Vitbio susirinkimas dėl Velykų šventimo laiko. Nesutarimas iškilo tarp keltiškos bažnyčios, įtakingos Nortumbrijoje, atstovų ir Romos katalikų, kuriems priklausė Pietų Anglija bei Vakarų Europa. Nortumbrija perėjo į Romos katalikų pusę ir vyskupas Kolmanas išvyko į Joną. Vyskupystės centras buvo perkeltas iš Lindisfarnės į Jorką. Tai rodė didėjančią ryšių su Pietų Anglija svarbą.
Nortumbrija prarado Mersiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo piktams Dun Nechtaino mūšyje 685 m. Osvio sūnus Ekgfritas, Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinė nestabili padėtis vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties 704 m.
867 m. danai broliai Halfdanas Ragnarsonas ir Ivaras Bekaulis užėmė Nortumbriją ir į sostą pasodino savo marionetę - Ekgberhtą. Nepaisant krašto nuniokojimo, danų valdžios laikotarpiu Nortumbrijoje klestėjo prekyba, ypač Jorke. Nortumbriją valdė įvairūs anglų ir vikingų karaliai, kol po Eriko Haraldsono mirties ją prijungė Anglijos karalius Edredas.