Palau
| Palau Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Mūsų Palau“ | |||||
 Palau žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | anglų, palauiečių, japonų | ||||
| Sostinė | Melekeokas (Ngerulmudas) | ||||
| Didžiausias miestas | Kororas | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • - • - |
Surangel Whipps Jr. - - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
458 km2 (178) nėra duomenų | ||||
| Gyventojų • 2017 • Tankis |
21 726 (222) 44,93 žm./km2 (123) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2019 0,33[1] mlrd. $ (186) 7 600 $ (83) | ||||
| Valiuta | JAV doleris | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC +9 netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta |
nuo Portugalijos 1975 m. lapkričio 28 d. 2002 m. gegužės 20 d. | ||||
| Interneto kodas | .pw | ||||
| Šalies tel. kodas | 680 | ||||
Palau, oficialiai Palau Respublika (palauiečių: Beluu er a Belau) – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Sostinė – Melekeokas. Ši šalis yra viena iš jauniausių ir viena iš mažiausių pasaulio valstybių.
Istorija
Palau – jauniausia Mikronezijos regiono valstybė, savo nepriklausomybę paskelbusi tik 1994 m.
Seniausi gyventojai į salas atsikėlė III ar II tūkst. pr. m. e., kartu su mikroneziečių migracijomis. Jie buvo žemaūgiai pigmėjai. Apie XI–XII a. juos sunaikino nauja atsikėlėlių banga ir Pietryčių Azijos salų – palauiečių protėviai, kurie atsinešė naują austronezietišką kalbą ir kultūrą. Palau piečiausių salų gyventojai liko kalbėti mikronezine kalba – sonsorolių. Skirtingai nei kai kuriose salose šiauriau (pvz., Nan Madolis, Čiukas, Japas), Palau gyventojai neišvystė aukštesnio lygio civilizacijos, neturėjo monumentaliosios architektūros.
XVI a. Mikronezijoje prasidėjus Ispanijos kolonizacijai, Palau liko toli nuo jūrinių kelių. Manoma, kad pirmasis salas matęs europietis buvo Rui Lopesas de Viljalobas, kuris praplaukė pro šalį 1543 m. Tikrasis salų atradimas siejamas su 1783 m., kuomet salyne sudužo britų laivas „Antelopė“, vadovaujamas Henrio Vilsono. Vilsonas suteikė saloms pavadinimą Pelew, susitiko su vietos vadu ir netgi parsivežė į tėvynę vietos princą, kuris netrukus mirė nuo ligos.
XIX a. intensyvėjant imperializmui, Palau liko viena iš paskutiniųjų nekolonizuotų teritorijų Mikronezijoje. Amžiaus pabaigoje dėl jos intensyviai varžėsi Britų imperija, Vokietija ir Ispanija. 1885 m. Popiežius Leonas XIII išsprendė šį ginčą, pripažindamas salas Ispanijai. Tokiu būdu Palau tapo viena iš sudėtinių Ispanijos Rytų Indijų dalių, administruojama iš Filipinų.
1898 m. pralaimėjusi JAV-Ispanijos karą, Ispanija neteko savo svarbiausios kolonijos rytuose – Filipinų. Jau kitais metais ji pardavė valdytas Ramiojo vandenyno salas (taip pat ir Palau) Vokietijai, kuri įjungė jas į savo Vokietijos Naująją Gvinėją. Pastarojoje Palau buvo traktuojama kaip atskiras protektoratas. Vokiečiai siekė išnaudoti kolonijas ekonomiškai, eksploatuodami vietos boksitų ir fosfatų išteklius.
1919 m. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, jos kolonija buvo padalinta, o Ramiojo vandenyno salos kaip Jungtinių Tautų mandatas atiduotos administruoti Japonijos imperijai. Taip sukurtas Pietinio Ramiojo vandenyno mandatas, turėjęs 6 administracinius vienetus, kurių vienas buvo Palau. Valdant japonams Palau tapo svarbiausia, labiausiai išsivysčiusia mandato dalimi, čia buvo ir mandato administracinis centras Kororas. Salose įsteigtos kelios gamyklos. Japonai pradėjo sparčią vietos gyventojų japonizaciją, etninių japonų, korėjiečių, okinaviečių migracijas. Dėl to vietos gyventojai sparčiai tapo etnine mažuma.
Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, jų mandato teritorija 1947 m. perėjo JAV administracijai ir tapo vadinama Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija. Iš karto po to dauguma japonų migrantų repatrijavo. JAV išlaikė teritorijų dalinimą į 6 dalis. Globojamoji teritorija sparčiai sumažėjo 1978–1979 m., kuomet nuo jos atsiskyrė Šiaurės Marianų salos (tapo JAV salų teritorija), Maršalo salos (tapo nepriklausomos) ir Japas, Čiukas ir Ponapė (kartu suformavo Mikronezijos Federacines Valstijas). Likęs šeštasis rajonas, Palau, atsisakė jungtis prie Mikronezijos dėl kalbinių ir kultūrinių skirtumų, todėl jos likimas liko neaiškus. Oficialiai ji vienintelė ir sudarė Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Tik 1994 m. salų likimas buvo nuspręstas suteikiant joms nepriklausomybę ir taip teritoriją oficialiai panaikinant. Kaip ir kitos nepriklausomos valstybės Mikronezijoje, Palau liko laisvoje asociacijoje su JAV.
Politinė sistema
Šalis tapo nepriklausoma 1994 m. spalio 1 d., tačiau gynybos srityje Palau vis dar yra priklausoma nuo JAV. Šalys yra pasirašiusios sutartį, pagal kurią JAV pasižada ginti Palau dar 50 metų.
Palau yra nepriklausoma valstybė ir vykdo savo užsienio politiką. Nuo nepriklausomybės atgavimo Palau užmezgė ryšius su daugeliu pasaulio šalių. Šalis 1994 m. gruodžio 15 d. buvo priimta į Jungtines Tautas.
Administracinis suskirstymas
Palau administraciškai padalinta į 16 valstijų: 10 iš jų yra Babeltuapo saloje, kitos dažniausiai apima vieną salą.
Geografija
Šalies plotas – 458 km². Šalis išsidėsčiusi Karolinų salyne – 8 pagrindinėse salose ir daugiau nei 250 salelių. Svarbiausios salos yra Babeltuapas, Kororas, Angauras ir Peleliu. Visas šias salas, išskyrus Angaurą, bei Uolų salas (Čelbačebą) supa bendras koralinis rifas. Į šiaurę nuo šios salų grupės yra Kajangelio atolas. Kitos Palau salos gerokai nutolusios (600 km) į pietvakarius nuo pagrindinės grupės (Heleno rifas, Sonsorolis, Tobis, Meriras ir kt.). Dauguma salų žemos, tačiau Babeltuapas kalnuotas, jame yra aukščiausia šalies vieta – Ngerčelčusas (242 m).
Babeltuapo saloje yra gėlavandenis Ngardoko ežeras (didžiausias Mikronezijoje). Nedidelių druskingų ežerėlių gausu Uolų salose (didžiausias – Medūzų ežeras).
Klimatas ekvatorinis. Visus metus laikosi pastovi ~27 °C temperatūra bei pastovūs ir gausūs krituliai (3750 mm per metus). Būdingas oro drėgnumas – 82 %. Taifūnai užklysta retai.
Palau pasižymi natūralios, neliestos gamtos gausa. Visa Palau išskirtinė ekonominė zona paskelbta ryklių draustiniu, čia uždrausta ryklių žvejyba.
Ekonomika
Svarbiausi ekonomikos sektoriai: turizmas, žemės ūkis ir žvejyba. Šalis sulaukia daug turistų, mėgstančių nardymą.
Gyventojai
Palau gyvena ~20 tūkst. žmonių. 70 % gyventojų gyvena Kororo saloje ir apylinkėse. Gausiau gyvenamas Babeltuapas ir kitos pagrindinės grupės salos. Atokiose salose gyventojų nedaug.
70 % jų sudaro vietiniai gyventojai palaujiečiai, kurie susidarė susimaišius melaneziečiams, mikroneziečiams bei austroneziečiams. Taip pat nemažai palaujiečių turi japoniškos ar korėjietiškos kilmės. Dar yra japonų, filipiniečių, kinų, mikroneziečių.
Valstybinės kalbos yra anglų ir palaujiečių (belau), nors jų statusas priklauso nuo valstijos. Tarp gyventojų populiari japonų kalba, dar kalbama tagalų kalba. Atokiose pietvakarinėse salose kalbama mikroneziečių grupės kalbomis – sonsoreliečių bei tobių. 92 % visos populiacijos yra raštingi.
Trys ketvirčiai Palau gyventojų yra krikščionys: 49,4 % – katalikai, 21,3 % – protestantai, 5,3 % – Septintosios dienos adventistai. 8,7 % Palau gyventojų išpažįsta Modekngei tikėjimą, kuris jungia krikščionybę su senaisiais vietiniais tikėjimais. Yra negausios imigrantų judėjų ir musulmonų bendruomenės.
Kultūra
Palau kultūriškai artima kitoms Mikronezijos valstybėms, susidariusi susimaišius vietinei kultūrai, japonų ir amerikiečių kultūroms. Muzikinės tradicijos išvystytos silpnai, populiari japoniška ir amerikietiška pop muzika. Korore veikia nacionalinis muziejus, viešoji biblioteka. Populiariausia sporto šaka Palau yra beisbolas.
Šaltiniai
- ↑ Gross domestic product 2019, PPP, Pasaulio Bankas, 2020-07-01. Suarchyvuotas originalas. Nuoroda tikrinta 2020-08-25.
Nuorodos
Žemėlapiai:
| ||||||||
