Pilis

Kitos reikšmės – Pilis (reikšmės).
Pierrefonds pilis
Mota pilis
Andalūzijos Alhambra pilis, po Rekonkistos virtusi karališkaisiais rūmais
Trakų salos pilis

Pilis – gynybinis statinys, laikomas vienu iš viduramžių simbolių. Nuo tvirtovių pilys skiriasi savo papildomomis (šalia gynybinės) funkcijomis – jose buvo gyvenama arba iš jos valdoma tam tikra teritorija. Pilys buvo statomos saugoti miestams, upių perkėloms, valstybių sienoms. Dar jos gynė nuo įsibrovėlių ir maištininkų.

Pilių atsiradimas

Pagrindiniai Europos pilių, kurios atsirado IX a. Karolingų Prancūzijoje, pirmtakai buvo romėnų įtvirtintos karinės stovyklos ir piliakalnių tvirtovės.

Sutvirtinimai ir pylimai buvo naudojami gynybai nuo akmens amžiaus. Europoje pilys atsirado IX a. iš dalies dėl poreikio gintis nuo Vikingų žygių, iš dalies – dėl feodalinio susiskaldymo. IX–XV a. visoje Europoje buvo pastatyta tūkstančiai pilių. Vien Prancūzijoje 1905 m. buvo suskaičiuota daugiau kaip 10 000 pilių.

Pirmąsias pilis statėsi riteriai ir didikai apsaugai ir kartu kaip saugias bazes, iš kurių galėtų veikti vietinės karinės pajėgos. Tuo metu, kai karaliaus valdžia buvo silpna, pilių tinklas ir jų karinės pajėgos garantavo santykinį politinį saugumą.

Pavyzdžiui, Prancūzijos Puatu provincijoje IX a. prasidėjus vikingų žygiams, buvo tik 3 pilys, o XI a. – jau 39. Panašiai buvo visoje Europoje. Pilys galėjo būti pastatytos labai greitai – jų statyba užtrukdavo nuo 1 iki 20 metų.

Pilį sudarė griovio juosiama kalva ar pylimas su mediniu bokštu viršūnėje. Pilies kieme už aptvaro stovėdavo gyvenamieji pastatai, arklidės, svirnai ir daržinės. Ankstyvąsias pilis saugojo aukšta medinė statinių tvora.

Atsiradus patrankoms ir parakui pilių karinė reikšmė sumažėjo, karinėje srityje jas keitė fortai.

Panašūs statiniai Rusijoje (Kremlius) ir Japonijoje (Širo) taip pat laikomi pilimis.

Pagrindiniai pilies bruožai

Pagrindiniai pilies bruožai, skiriantys jas nuo kitų gynybinių statinių yra šie:

  • Pilys statytos kaip įtvirtintos rezidencijos, t. y. buvo gyvenamos.
  • Pilys naudotos kaip priebėgos – vietos apsisaugoti nuo puolančių priešų.
  • Pilys galėjo būti naudojamos ir agresyviems tikslams, ypač jei buvo statomos priešiškose teritorijose ir jų funkcija buvo kontroliuoti apylinkes. Šiuo atveju pilys tarnavo kaip forpostai. Ypatingai Vėlyvaisiais viduramžiais pilys statytos siekiant įtvirtinti teritorinę ekspansiją.

Šie trys bruožai skiria pilis nuo kitų įtvirtinimų, kurie paprastai turėjo tik gynybines funkcijas (citadelės ir gynybinės sienos), bei karinių stovyklų, kurios buvo statomos karinio žygio metu. Pilys, kurių pagrindinė funkcija buvo rezidencinė, paprastai vadinamos rūmais.[1]

Akmeninės pilys

Maždaug nuo XI a. 8 deš. didesnėse Vakarų Europos pilyse imta statyti akmeninį bokštą, vadinamą donžonu. Londono Taueris, pirmasis donžonas Anglijoje, buvo pradėtas statyti 1078 m. Bokšte laikytos maisto atsargos ir ginklai, jame gyveno didikas su tarnais. Kalinius uždarydavo į pilies požemius.

Bokštai ir sienos

Nuo XII a. pradėti statyti akmeniniai aptvarai, supantys donžoną. Prie sienų buvo statomi išsikišę bokštai, kad užpuolikus būtų galima apšaudyti iš visų pusių. Maždaug XIII a. 8 deš. kai kuriose pilyse atsirado antroji išorinė siena, kad jas būtų sunkiau pulti. Tokios pilys, dažnai statytos kryžininkų Artimuosiuose Rytuose, vadinamos koncentrinėmis, nes jų aptvarinės sienos buvo kelios.

Puolimas

Pilis buvo puolama, naudojantis katapultomis, taranais ir pristumiamais apgulties bokštais. Į ją lėkdavo akmenys ir degančios strėlės, puolėjai kasdavosi po jos pamatais. Jei pilies nepavykdavo greitai paimti, ji būdavo apgulama. Daugumą pilių įveikė papirkinėjimai, ligos ir badas.

Apie XV a. vidurį patrankos ir parakas įgijo galią griauti sienas. Pilyse pasidarė nebesaugu. Dauguma pilių sugriuvo, kai kurios perstatytos į rūmus arba prabangius namus.

Šaltiniai

  1. ↑ Philip Wilkinson, Castles (Pocket Guides). Publisher: DK CHILDREN; Pocket edition (September 29, 1997). ISBN 0-7894-2047-3. ISBN 978-0-7894-2047-3

Nuorodos