Rusijos pilietinis karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rusijos pilietinis karas
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
Raudonosios armijos būrys Spalio revoliucijos metu
Data 1917 m. lapkričio 7 d. – 1922 m. spalis Vieta Buvusi Rusijos imperija, Mongolija, Tuva, Persija Rezultatas Raudonosios armijos pergalė Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Pietų Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tuvoje ir Mongolijoje Nepriklausomybės judėjimų pergalė Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje Priežastis Spalio revoliucija Teritoriniai pokyčiai Įkuriama Sovietų Sąjunga; Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybė
Konflikto šalys
Sovietų Rusija	Baltagvardiečiai Nepriklausomybės judėjimai Įskaitant Lenkija  Suomija  Estija  Latvija  Lietuva Ukraina Gruzija Armėnija Azerbaidžanas Sąjungininkai Įskaitant  Jungtinė Karalystė Japonijos imperija  Čekoslovakija Graikijos karalystė  Jungtinės Amerikos Valstijos  Prancūzija Serbijos karalystė Rumunijos karalystė Italijos karalystė Kinijos respublika Pro-vokiškos armijos Įskaitant Vokietijos imperija Landesveras Bermontininkai Kitos grupuotės Basmačiai Buchara Osmanų imperija Mongolija
Vadovai ir kariniai vadai
Vladimiras Leninas Levas Trockis Michailas Tuchačevskis Nestoras Machno	Aleksandras Kolčiakas † Antonas Denikinas Piotras Vrangelis
Pajėgos
3 000 000	2 400 000 baltagvardiečių, 255 000 sąjungininkų.
Nuostoliai
1 212 824 žuvusieji	Mažiausiai 1 500 000 žuvusiųjų

Rusijos pilietinis karas (rus. Гражданская война в России, 1917/1918 – 1922/1923) keletas karinių konfliktų tarp skirtingų politinių, etninių, socialinių grupių ir valstybinių darinių buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, vykę po to, kai po Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio mėnesį valdžią paėmė bolševikai. Pagrindinė kova vyko tarp komunistų bolševikų (pagal L.Trockio įkurtą Raudonąją armiją vadintų „raudonaisiais“) ir įvairių jiems opeonavusių grupių – konservatorių, demokratų, nuosaikiųjų socialistų, nacionalistų ir Baltosios gvardijos. Pilietinis karas baigėsi bolševikų pergale.

Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.

Kovojančios pusės

Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.

Baltieji

Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:

• pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir savanoriai;
• šiaurės vakaruose: Judeničiaus armija;
• vakarų Sibire, Omske: admirolo Kolčiako armija, sustiprinta 40 000 Čekoslovakų korpuso (karo belaisviai).

Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:

• rytų Sibire: Atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų ir amerikiečių;
• Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizija, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.

Raudonieji

Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras Levas Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.

Karo eiga

Tai, kad kilo pilietinis karas, nustebino Leniną ir pradžioje jis nepakankamai įvertino savo priešininkų jėgas.

1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.

Po 1919 m. pradžios puolimo Raudonoji armija užėmė didelę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotų teritorijų.

Vikiteka: Rusijos pilietinis karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.