Sapnas raudonajame paviljone

Sapnas raudonajame paviljone

Romano scena, nutapyta Su Baodžuano

Autorius Cao Siuečinas
Šalis Kinija (Čing dinastija)
Žanras Romanas, šeimos saga
Originalus leidimas
Pavadinimas 紅樓夢
Kalba kinų kalba
Išleista 1791

Sapnas raudonajame paviljone (紅樓夢, Honglou Meng) – vienas iš keturių klasikinių kinų romanų, XVIII a. vid. parašytas Cao Siuečino. Romanas laikomas pusiau biografiniu ir atspindinčiu autoriaus giminės ir iš dalies Čingų dinastijos iškilimą ir nuosmukį.[1]

Kaip autoriaus ir pateikiama pirmame skyriuje, romanas skirtas moterų, kurias jis pažinojo jaunystėje, atminimui: draugėms, giminaitėms ir tarnaitėms. Romanas pasižymi ne tik veikėjų gausa ir jų psichologiniais portretais, tačiau ir tiksliu XVIII a. Kinijos visuomenės socialinių struktūrų perteikimu.[2] Romane gyvai vaizduojama medicina, patiekalai, arbatos kultūra, šventės, patarlės, mitologija, konfucianizmas, budizmas, taoizmas, vaikų paklusnumas tėvui, opera, muzika, architektūra, laidotuvių tradicijos, tapyba, klasikinė literatūra ir keturi konfucianistiniai tekstai. Be dialogų, romane taip pat gausu poezijos. Romanas laikomas vienu sėkmingiausių Kinijos grožinės literatūros šedevrų.[3]

Iš pradžių cirkuliavo įvairiai pavadintos romano rankraščio kopijos, kol 1791 m. romanas buvo išleistas knyga. Gao E, kartu su savo partneriu Čeng Veijuan paruošęs pirmuosius du spausdintus leidimus in 1791–1792 m., pridėjo 40 skyrių romanui užbaigti. Iki šiol nesutariama, ar šie skyriai buvo sukurti Gao E ir Čeng Veijuan, ar parašyti paties Cao.[4] Šio kūrinio mokslinis tyrinėjimas vadinamas „redologija“.[5]

Romanas parašytas šnekamąja kinų (baihua), o ne klasikine kinų kalba (wenyan). Nors Cao poezija buvo parašyta klasikine kinų kalba, dialogai romane parašyti Pekino mandarinų dialektu, vėliau tapsiančiu šiuolaikinės kinų mandarinų kalbos pagrindu. Ankstyvajame XX a. leksikografai šį tekstą naudojo normindami kinų kalbą, o reformatoriai romaną naudojo šiuolaikinei šnekamajai kalbai populiarinti.[6]

Kinijos marksistai XX a. antrajame dešimtmetyje prasidėjus Judėjimui už naująją kultūrą romaną vertino kaip feodalinės visuomenės korupciją atskleidžiantį ir apie klasių kovą bylojantį kūrinį. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio literatūros kritikai romano turtingumą ir estetiką vertina multikultūriniame kontekste.[7]

Romanas buvo išverstas į kitas kalbas – anglų (1892 m.), japonų (1922 m.), vokiečių (1932 m.), prancūzų (1981 m.), čekų (1988 m.), slovakų (2003 m.), ispanų (2010 m.) ir kitas kalbas. Į lietuvių kalbą išverstas nėra.

Šaltiniai

  1. ↑ Jonathan D. Spence, Ts’ao Yin [Cao Yin] and the K’ang-Hsi Emperor: Bondservant and Master (New Haven: Yale University Press, 1966) is a study of Cao’s grandfather.
  2. ↑ „CliffsNotes, About the Novel: Introduction“. Cliffsnotes.com. Nuoroda tikrinta 2017-11-02.
  3. ↑ „From West to East: Conservation of the Chinese novel 'Dream of the Red Chamber'“. Britų biblioteka.
  4. ↑ David Hawkes, „Introduction“, The Story of the Stone Volume I (Penguin Books, 1973), pp. 15–19.
  5. ↑ Jonathan Spence, The Search for Modern China (New York: Norton, 1990), 106–110.
  6. ↑ „Vale: David Hawkes, Liu Ts'un-yan, Alaistair Morrison“. China Heritage Quarterly of the Australian National University.
  7. ↑ Chen (2005), pp. 12–15

Nuorodos