Hirkanijos miškai – mišriųjų miškų ekoregionas, besidriekiantis Kaspijos jūros pietinėse pakrantėse Irane ir Azerbaidžane, istorinėje Hirkanijos žemėje. Apima ~55 tūkst. km² plotą. Pietuose miškų masyvai kyla į Elburso kalnus, kol maždaug 2000 m aukštyje pereina į miškastepes. Azerbaidžane Hirkanijos miškai driekiasi Lenkoranės žemumoje ir Talyšo kalnuose. Tai prieš 25–50 mln. metų šiaurės pusrutulio vidutinių platumų juostoje vyravusių plačialapių miškų reliktas.[1]
Regionas pasižymi drėgnu, subtropiniu klimatu, per metus čia iškrenta nuo 900 (rytuose) iki 1600 mm (vakaruose) kritulių, dėl to Hirkanijoje veši miškai, priešingai nei aplinkinėse sausringose srityse.
Hirkanijos miškai saugomi kelete saugomų teritorijų: Hirkano nacionalinis parkas, Kyzylahačo rezervatas (Azerbaidžanas), Golestano nacionalinis parkas, Džahanamos draustinis, Vidurio Elburso draustinis ir kt. (Iranas).
2019 m. Iranui priklausanti Hirkanijos miškų dalis Irane (15 objektų Golestano, Mazandarano ir Gilano provincijose) paskelbta pasaulio paveldo objektu dėl savo reliktinės, endeminės gamtos. 2023 m. objektas išplėstas, apimant ir Azerbaidžane esančius miškų plotus.
Radifas Irano muzikoje (2009) ·Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Kašane (2010) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Farse (2010) · Tazijė, ritualinis dramos menas (2010) · Pahlavani ir zurchanehų ritualai (2010) · Bachšių muzika Chorasane (2010) ·Nakalis, Irano draminis pasakojimas (2011) ·Tradicinės iranietiškų lendžų laivų statybos ir navigacijos technikos Persijos įlankoje (2011) · Kališujano ritualai Mašhad Ardehalyje, Kašane (2012) ·Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis šalimis) ·Čoganas - žaidimas ant arklių, lydimas muzikos ir pasakojimų (2017) ·Kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, karu su Azerbaidžanu) · Dotaro gamybos ir muzikavimo menas (2019) ·Piligriminės kelionės į Šv. Tado vienuolyną (2020, kartu su Armėnija) ·Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Turkija ir Uzbekistanu) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Tadžikija, Uzbekija) ·Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Uzbekija) · Sadeh/Sada šventė (2023, kartu su Tadžikija)