Čouganas (viduriniąja persų k.: čaukān ar čōkān, pers.چوگان ایرانیazer.Çövkən) – tradicinis rytietiškas komandinis žaidimas ant arklių, šiuolaikinės žirgų sporto šakos polo pirmtakas. Nuo senų laikų jis buvo laikomas aristokratišku žaidimu ir buvo žaidžiamas atskirame lauke, ant specialiai tam paruoštų žirgų. Varžybose taip pat dalyvavo šacho šeimos atstovai. Čougano žaidimas viduramžiais Rytų šalyse buvo svarbiu kavalerijos karių parengimo etapu. Šiandien paplitęs tarp azerbaidžaniečių, tadžikų, persų ir uzbekų.[1]
Čougano tradiciniam jojimui naudojama Karabache išvesta veislė – Karabacho arkliai (azer.Qarabağ atı). Čouganas yra nacionalinė sporto šaka Azerbaidžane, 2013 m. įrašyta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, reikalaujanti skubių priemonių tradicijos išsaugojimui[2]. 2017 m. šis žaidimas buvo įrašytas kaip atskiras pasaulio paveldo elementas Irane[3].
Istorija
Komandinio žaidimo ant arklių istorijos ištakos siekia pirmojo mūsų eros tūkstantmečio vidurį. Per amžius jis buvo labai populiarus tiek Azerbaidžane, tiek Vidurinėje Azijoje, Irane, Turkijoje, Irake ir kaimyninėse šalyse. Žaidimo fragmentai buvo periodiškai vaizduojami senovės miniatiūrose, taip pat buvo pateikiami išsamūs žaidimo aprašymai ir taisyklės senoviniuose rankraščiuose. Tuometinėje islamo pasaulio kultūros sostinėje Bagdade surengtos pirmosios tarptautinės čougano žaidynės tarp raitelių iš Viduriniųjų Rytų. Žymūs poetai Sadis (1208–1281) ir Ališeras Navoji (1441–1501) čouganą minėjo savo knygose.
Britai suvaidino didelį vaidmenį skleidžiant ir plėtojant žaidimą Europoje ir visame pasaulyje. Čouganas XIX a. pradžioje iš Indijos pateko į Angliją, kur tapo vis populiaresnis, o naujų taisyklių įvedimas prisidėjo prie greito šio žaidimo plitimo Europoje ir Amerikoje. Britų iniciatyva šis žaidimas įgijo dabartinį pavadinimą – žirgų polas. Jis buvo įtrauktas į 1900 m. Paryžiuje vykusių vasaros II olimpinių žaidynių programą. Varžybose dalyvavo 5 komandos iš trijų šalių.
Radifas Irano muzikoje (2009) ·Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Kašane (2010) · Tradicinės kilimų rišimo technikos Farse (2010) · Tazijė, ritualinis dramos menas (2010) · Pahlavani ir zurchanehų ritualai (2010) · Bachšių muzika Chorasane (2010) ·Nakalis, Irano draminis pasakojimas (2011) ·Tradicinės iranietiškų lendžų laivų statybos ir navigacijos technikos Persijos įlankoje (2011) · Kališujano ritualai Mašhad Ardehalyje, Kašane (2012) ·Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis šalimis) ·Čoganas - žaidimas ant arklių, lydimas muzikos ir pasakojimų (2017) ·Kemančos gamybos ir muzikavimo menas (2017, karu su Azerbaidžanu) · Dotaro gamybos ir muzikavimo menas (2019) ·Piligriminės kelionės į Šv. Tado vienuolyną (2020, kartu su Armėnija) ·Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Turkija ir Uzbekistanu) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Tadžikija, Uzbekija) ·Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Uzbekija) · Sadeh/Sada šventė (2023, kartu su Tadžikija)