Riaumojantys keturiasdešimtieji
Riaumojantys keturiasdešimtieji (angl. Roaring Forties) – stiprūs vakarų vėjai, pučiantys Pietų pusrutulyje tarp 40º ir 50º pietų platumos. Stiprius vėjus šiose platumose sukelia 3 priežastys: oras, plūstantis nuo pusiaujo link pietų ašigalio, Žemės sukimasis ir atviras vandenynas – šiose platumose, ypač Indijos vandenyne, beveik nėra didesnių sausumos plotų vėjui pristabdyti.
Burlaivių epochoje Riaumojantys keturiasdešimtieji buvo pagrindinė varomoji jėga Brauerio maršrutu į Nyderlandų Indiją (dabartinę Indoneziją) ir Australaziją plaukiantiems laivams. Šiais laikais jais naudojasi buriuotojai, dalyvaujantys varžybose, ar plaukiantys aplink pasaulį. Riaumojančių keturiasdešimtųjų ribos nėra pastovios, atskirais metų laikais jos gali pasislinkti keletu laipsnių į šiaurę (Pietų pusrutulio žiemą) ar pietus (Pietų pusrutulio vasarą). Panašios, bet dar stipresnės orų sąlygos labiau į pietus vadinamos Įsiutusiais penkiasdešimtaisiais (angl. Furious Fifties) ir Spiegiančiais (angl. Shrieking) arba Kaukiančiais šešiasdešimtaisiais (angl. Screaming Sixties).[1]
Vėjų susidarymo mechanizmas
Šiltas oras ties pusiauju kyla į viršų ir yra stumiamas ašigalių kryptimi link pusiaujo plūstančių vėsesnių oro masių. Apie 30º pietų platumos oras pradeda vėsti ir leistis žemyn, tęsdamas savo judėjimą arčiau žemės iki 60º platumos, kur poliarinio sūkurio įtakoje vėl pakyla aukštyn. Žemės sukimosi veikiamos, šios oro masės tarp 30º ir 60º platumų pasuka rytų kryptimi ir sukelia stiprius vakarų vėjus. Skirtingai nei Šiaurės pusrutulyje, atviri vandenyno plotai piečiau 40º lygiagretės nesukuria šiems vėjams jokių kliūčių (išskyrus nedidelius Tasmanijos, Naujosios Zelandijos bei Pietų Amerikos žemyno pietinės dalies sausumų plotus).
Panaudojimas buriavimui
Buriavimo epochoje laivai iš Europos į Ost Indiją (Indiją ir Pietryčių Aziją) ir Australaziją plaukdavo Atlanto vandenynu, už Gerosios Vilties kyšulio tęsdavo į pietus ir, pasinaudodami Riaumojančiais keturiasdešimtaisiais, pagreitindavo savo kelionę per Indijos vandenyną (Brauerio maršrutas). Pirmas, pasinaudojęs šiuo maršrutu, buvo olandų kapitonas Hendrikas Braueris (ol. Hendrik Brouwer) 1611 m., patyręs, jog kelionė iš Europos į Nyderlandų Indiją sutrumpėjo perpus, palyginus su iki tol naudotu musoniniu maršrutu Afrikos rytine pakrante. Atgal į Europą laivai grįždavo rytų kryptimi per Ramųjį vandenyną, aplink Horno kyšulį ir Pietų Amerikos rytine pakrante (Kliperių maršrutas). Burlaivių epochos jūreivių žargonu „sumažinti kelią į rytus“ (angl. to run the easting down) reiškė pasinaudoti Riaumojančiais keturiasdešimtaisiais, kad būtų greičiau pasiektas kelionės tikslas.[2]
Šių laikų buriuotojai didesniam greičiui išvystyti taip pat naudojasi Riaumojančiais keturiasdešimtaisiais, ypač dalyvaujantys jachtų lenktynėse, ar siekiantys rekordų.