Le Corbusier architektūra – šveicarų kilmės prancūzų architekto Le Korbiuzjė serija suprojektuotų objektų trijuose žemynuose – Argentinoje, Belgijoje, Indijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje, – padariusių didelę įtaką XX a. architektūros ir urbanizmo raidai, 2016 m. paskelbtų UNESCO pasaulinio paveldo objektu.[1][2][3] Šie projektai parodo, kaip modernizmo architektūra buvo pritaikyta visuomenės poreikiams tenkinti, atspindi globalią stilių ir kūrėjų įvairovę.
Le Korbiuzjė (1964)
Objektų serija
2016 m. Prancūzijos iniciatyva 17 architekto Le Korbiuzjė objektų UNESCO sprendimu buvo sujungti į vieną tarptautinį UNESCO paveldo objektą. Į sąrašą įtraukti pastatai apima Notre Dame du Haut koplyčią Ronšane, vilą Paryžiaus priemiestyje Villa Savoy ir gyvenamąjį kompleksą Unité d'Habitation Marselyje. Iš viso sąraše yra objektų iš septynių šalių, kurių dauguma atstovauja Europai. Iš kitų pasaulio regionų sąraše yra daktaro Curutchet namas La Platoje (Argentina), administracinių pastatų kompleksas Čandigarche (Indija) ir Nacionalinis Vakarų meno muziejus Tokijuje (Japonija). Šie objektai liudija apie naujo architektūrinio stiliaus atsiradimą, žymintį visišką nukrypimą nuo praeities. Minimi projektai buvo įgyvendinti per pusšimtį metų – laikotarpį, kurį Le Korbiuzjė pavadino „kantrių paieškų“ laiku. Šie projektai taip pat liudija architektūrinės kūrybos internacionalizaciją.
UNESCO pripažinimo istorija
2008 m. sausio mėn. Prancūzija kreipėsi į UNESCO, pateikdama pasiūlymą patvirtinti paveldo paminklą, sudarytą iš 14 pastatų, esančių šalies teritorijoje. Vėliau prie prancūzų paraiškos į UNESCO prisijungė kitos šalys, kurių teritorijose buvo Le Korbiuzjė pastatų. Galutinai projektas buvo pavadintas „Le Korbiuzjė architektūros darbai“, į sąrašą įtraukti pastatai ir statiniai iš Argentinos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Indijos, Japonijos ir Šveicarijos.[4]
2009 m. UNESCO komisija peržiūrėjo paraišką ir nusprendė atidėti sprendimą dėl jos tvirtinimo iki 2012 m., motyvuodama nepakankamu esminės paraiškos dalies išsamumu. 2011 m. komisijai buvo pateikta nauja paraiška, kurią sudarė 19 pastatų ir statinių kompleksų. Tuomet dauguma šios paraiškos nepalaikė, be kitų argumentų, buvo pareikšta, kad dar neįrodyta, jog Le Korbiuzjė kūryba iš tikrųjų yra nepaprastos, pasaulinės reikšmės.[5] Tik po trečiojo bandymo, 40-ojoje UNESCO sesijoje 2016 m., paraiška su 17 objektų buvo patvirtinta.
Binšės karnavalas (2008) · Procesijų milžinai ir drakonai Belgijoje ir Prancūzijoje (2008, kartu su Prancūzija) · Šventojo kraujo procesija Briugėje (2009) ·Medžioklė su sakalais, gyvasis žmonijos paveldas (2010, kartu su 10 kitų valstybių) · Houtem Jaarmarkt, metinė žiemos mugė ir gyvulių turgus Houteme (2010) · Krakelingen ir Tonnekensbrand, žiemos pabagos duonos ir ugnies šventė Gerardsbergene (2010) · Leuveno amžiaus ritualų repertuaras (2011) ·Pramogų įvairovės palaikymo programa: tradicinių žaidimų išsaugojimas Flandrijoje (2011) · Entre-Sambre-et-Meuse maršai (2012) · Krevečių žvejyba raitomis Oistdunkerkėje (2013) ·Kariljono kultūros išsaugojimas: saugojimas, perdavimas, mainai ir sąmoningumo didinimas (2014) · Alaus kultūra Belgijoje (2016) · Briuselio Omegangas, metinė istorinė procesija ir liaudies šventė (2019) · Rago muzikos menas, instrumentinė technika, susijusi su dainavimu, kvėpavimu, vibrato, vietos rezonansu ir linksmumu (2020, kartu su Prancūzija, Italija ir Liuksemburgu) · Varžytinės su kojūkais Namiure (2021) ·Tokati, programa skirta išsaugoti tradicinius žaidimus ir sportą (2022, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Tradicinė irigacija: žinios, technikos ir organizavimas (2023, kartu su 6 kitomis valstybėmis) ·Gailestingojo Gelio miesto priėmimo į šeimas paveldo apsauga: bendruomeninis rūpinimosi modelis (2023) · Atrakcionų kultūra (2024, kartu su Prancūzija) · Akmenų mūrijimo be skiedinio technika (2024, kartu su 11 kitų valstybių)
Širakamio kalnai (1993) ·Širetokas (2005) · Hiraidzumis – šventyklos, sodai ir archeologinės vietos, vaizduojančios budistų Tyrąją žemę (2011) · Džiomono kultūros vietovės šiaurinėje Japonijoje (2021) ·Sado salos aukso kasyklos (2024)
Nogaku teatras (2008) ·Ningio džioruri bunraku lėlių teatras (2008) ·Kabukio teatras (2008) · Akiu-no taue šokis (2009) · Daimokutate (2009) · Dainičido bugaku (2009) · Gagaku (2009) ·Hajačinės kagura (2009) · Odžija-čidžimis, Ečigo džiofu: bemerijos pluošto technologijos Uonumos regione, Niigatos prefektūroje (2009) · Noto pusiasalio aenokoto (2009) · Tradiciniai ainų šokiai (2009) ·Kumiodori, tradicinis Okinavos muzikinis teatras (2010) · Jūki-cumugi, šilko audinių gamybos technika (2010) · Mibu-no hana taue, ryžių sodinimo ritualas Mibu vietovėje, Hirošimoje (2011) · Sada shinno, šventasis šokis Sados maldykloje, Šimanėje (2011) · Nači dengaku, religinis menas atliekamas Načio ugnies šventėje (2012) ·Washoku, tradicinė japonų maisto kultūra, ypač Naujų metų švenčių metu (2013) · Washi, tradicinio japoniško rankų darbo popieriaus amatas (2009/2014) · Šventės su šventiniais vežimais (2009/2016) · Raihoshin, kaukėtų dievybių pasirodymai (2009/2018) · Tradiciniai įgūdžiai, technikos ir žinios skirtos Japonijos medinės architektūros išsaugojimui (2020) · Furyu odori – ritualiniai šokiai, persmelkti žmonių vilčių ir maldų (2009/2022) ·Sakės gamybos su kodži bakterija tradicinės žinios ir įgūdžiai Japonijoje (2024)
Vyndarių šventė Vevėje (2016) · Bazelio karnavalas (2017) · Griūčių rizikos valdymas (2018, kartu su Austrija) · Akmenų mūrijimo be skiedinio technika (2018, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Didžiosios savaitės ritualai Mendrizijuje (2018) ·Alpinizmas (2018, kartu su Italija ir Prancūzija) ·Mechaninių laikrodžių amatininkystė ir mechanikos menas (2020, kartu su Prancūzija) ·Katedrų statymo talkos Europoje, arba Bauhütten: žinios, jų perdavimas, žinių ir inovacijų vystymas (2020, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Ganiavos sezonas Alpėse (2023) · Tradicinė irigacija: žinios, technikos ir organizavimas (2023, kartu su 6 kitomis valstybėmis)
Špejerio katedra (1981) · Tryro Romėnų paminklai, Šv. Petro katedra ir Dievo Motinos bažnyčia (1986) · Fiolkingeno metalurgijos gamykla (1994) · Colferaino anglies kasyklų industrinis kompleksas (2001) ·Aukštutinis Reino vidurupio slėnis (2002)· ShUM miestai Špejeris, Vormsas ir Maincas (2021)
Argentina
Belgija
Indija
Japonija
Prancūzija
Šveicarija
Vokietija
Nuoroda
Vikiteka:
.jpg){kind=link}
