Osmanų imperija

Šis straipsnis apie imperiją. Apie ją valdžiusią dinastiją skaitykite straipsnyje Osmanų dinastija.

Osmanų imperija turk. osm. دولت عليه عثمانیه Devlet-i ʿAlīye-i ʿOsmānīye
Imperija
←   ←   ← 1299 – 1922 →
Vėliava Herbas
Devizas دولت ابد مدت Devlet-i Ebed-müddet (Amžinoji valstybė)
Osmanų imperijos teritorija (1683 m.) (Žr. teritorijų sąrašą)
Sostinė	Sogutas (1299−1326), Bursa (1326−1365), Edirnė (1365−1453), Konstantinopolis (1453−1922)
Kalbos	Turkų osmanų
Valdymo forma	Absoliutinė monarchija
Sultonas
1299–1324	Osmanas I (pirmas)
1918–1922	Mechmedas VI (paskutinis)
Istorija
- Įkurta	1299 m., 1299
- „Interregnum“	1402–1413
- 1-oji konstitucinė	1876−1878
- 2-oji konstitucinė	1908−1920
- Panaikintas sultonatas[1]	1922 m. lapkričio 1 d.
Plotas
- 1680	24 500 000 km²
Gyventojai
- 1856	35 350 000
- 1906	20 884 000
- 1914	18 520 000
- 1919	14 629 000
Valiuta	Akçe, Kuruş, Lyra

Osmanų imperija arba Otomanų imperija (turk. osm. دولت عليه عثمانيه = Devlet-i ʿAlīye-i ʿOsmānīye, turk. Osmanlı İmparatorluğu, arba Osmanlı Devleti) − daugiatautė turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299−1923 m. Europoje dar vadinama Turkijos imperija arba tiesiog Turkija. Po jos subyrėjimo atsirado Turkijos Respublika, oficialiai paskelbta 1923 m.

Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII a.) imperija driekėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Osmanų imperija tęsėsi nuo Gibraltaro sąsiaurio vakaruose iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos rytuose, nuo Austrijos ir Slovakijos sienų šiaurėje iki Sudano, Eritrėjos, Somalio ir Jemeno pietuose. Imperiją sudarė 29 provincijos, jai buvo pavaldžios Moldavijos, Valakijos ir Transilvanijos vasalinės kunigaikštystės.

Osmanų imperija šešis amžius buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų ryšių centras, kartais laikoma islamiška Viduržemio jūros imperijų − (Romos ir Bizantijos) įpėdine.

Valstybės iškilimas (1299–1453 m.)

Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Bizantijos imperija
Seldžiukų imperija
Rumo sultonatas
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija
Anatolijos beilikai
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Osmanų imperijos įkūrimas siejamas su 1299 m. įvykusiu seldžiukų Rumo sultonato subyrėjimu. Tuo metu Anatolijoje susikūrė daug smulkių emyratų, vadinamų Gazio emyratais. Osmanų valstybės pradininku buvo Osmanas I, iš kurio kildinamas dinastijos ir imperijos pavadinimas.

Legenda teigia, jog Osmano I tėvas Ertuhrulas keliavo per Mažąją Aziją su 400 raitelių ir atsidūrė prie dviejų armijų mūšio lauko. Nusprendęs įsikišti, pasirinko pralaiminčią pusę, padėdamas jai pasiekti pergalę. Kariai, kuriems jis padėjo, kovėsi už seldžiukų sultoną, ir šis už pagalbą atidavė Ertuhrului valdyti Eskišechiro vietovę. 1281 m. Eskišechiro bėjumi tapo jo sūnus Osmanas, kuris 1299 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Rumo sultonato. Šis faktas laikomas Osmanų valstybės pradžia.

Įkūrus Osmano valstybę, jos priklausomybėn palaipsniui pateko vis daugiau kaimyninių tiurkų genčių. Kadangi Bizantijos imperija buvo nusilpusi, Osmanas galėjo plėsti teritorijas jos sąskaita. Du didžiausi Bizantijos miestai Anatolijoje, Bursa ir Iznikas, buvo paimti jau po Osmano mirties − 1326 m. ir 1331 m. Osmano sūnus Orhanas paveldėjo valstybę, kurios dydis siekė apie 20 000 km². Sostine jis paskelbė Bursą, kuri iki 1453 m. Konstantinopolio užėmimo išliko Osmanų sultonų laidojimo vieta.

Valstybės ekspansija tęsėsi į europinę Marmuro jūros pakrantę, Galipolį (1354 m.) Tais pačiais metais Anatolijoje buvo užimta Ankara (gr. Angora). Po Orhano mirties, valstybės plotas patrigubėjo. Jo įpėdiniai užėmė Adrianopolį (antrąjį pagal dydį Bizantijos miestą). Po Maricos mūšio sekė invazija į Makedoniją (1371 m.) 1389 m. Muradui I Kosovo mūšyje pavyko nugalėti Serbijos ir Bosnijos kunigaikščius.

Turkams užėmus Balkanus, jų strateginiu tikslu tapo Konstantinopolio užėmimas. Tačiau kai Timūras 1402 m. įsiveržė į Anatoliją ir paėmė sultoną Bajezidą I į nelaisvę, šalyje kilo suirutė. Prasidėjusiame pilietiniame kare (1402−1413 m.), sultono sūnūs kovėsi dėl sosto, kol galiausiai Mehmedas I tapo sultonu ir grąžino stabilumą.

Klestėjimas (1453–1683 m.)

Ekspansija ir apogėjus (1453–1566 m.)

Naujos Osmanų valstybės ekspansijos pradžia siejama su Mehmedo I anūku Mehmedu Užkariautoju, reorganizavusiu valstybę ir armiją. Tai sudarė prielaidas 1453 m. gegužės 29 d. užimti Konstantinopolį. Mehmetui II tuo metu buvo vos 21 metai. Konstantinopolis tapo naująja Osmanų imperijos sostine, o Mehmedas II titulavosi Romos cezariu (turk. Kayser-i Rûm). Tačiau naujojo sultono titulo nepripažino nei Vakarų Europa, nei graikai, nei Rusijos carai, kurie taip pat teigė esą Bizantijos imperijos įpėdiniais. Siekdamas įtvirtinti savo pretenzijas, Mehmedas II bandė užimti ir Romą, kurioje rezidavo popiežius. 1480 m. liepos 28 d. jo kariuomenė užėmė dalį Italijos pusiasalio, ties Otrantu ir Apulija. Tačiau po sultono mirties 1481 m. gegužės 3 d. Italijos kampanija buvo nutraukta, o osmanų pajėgos atsitraukė.

Sultonas Selimas I (valdė 1512–1520 m.) išplėtė imperiją į pietus ir rytus, Chaldirano mūšyje nugalėdamas Persijos šachą Ismailą I ^[2]. Selimo laikais osmanai užvaldė Egiptą ir įkūrė laivyną Raudonojoje jūroje − taip Imperija pradėjo konkurenciją su Portugalija dėl dominavimo regione^[3].

Selimo įpėdinis Suleimanas Puikusis (valdė 1520–1566 m.) tęsė tėvo užkariavimus. 1521 m. užėmęs Belgradą, vėliau užkariavo ir Vengrijos karalystę, o po 1526 m. pergalės Mohačo mūšyje − ir kitas teritorijas Centrinėje Europoje. 1529 m. jo kariuomenė apsupo Vieną, tačiau miesto neužėmė, nes prasidėjus žiemai turėjo pasitraukti^[4]. 1532 m. kitas Vienos puolimas, kuriame, manoma, dalyvavo 250 tūkst. karių Osmanų kariuomenė, buvo sustabdytas 60 mylių į pietus nuo Vienos, Gunso tvirtovėje. Galiausiai, po kelių osmanų atakų 1543 m., Habsburgų valdovas Ferdinandas 1547 m. oficialiai pripažino Imperijos valdžią Vengrijoje. Tokiu būdu Osmanų įtakon kaip imperijos vasalinės kunigaikštystės pateko Transilvanija, Valakija ir Moldavija.

Tuo metu Imperijos rytuose osmanai 1535 m. iš persų atkovojo Bagdadą, vėliau užėmė Mesopotamiją ir pasiekė Persijos įlanką.

Tuo pat metu imperija pradėjo dominuoti jūrose^[5] − Suleimano admirolas Barbarosa Hairedinas Paša rengė sėkmingus žygius prieš krikščionių laivynus. Osmanams pavyko iš Ispanijos atimti Tunisą ir Alžyrą. Daug Ispanijos musulmonų ir žydų buvo perkelti į osmanų valdomas teritorijas, ypač į Salonikus, Kiprą ir Konstantinopolį.

1543 m. osmanai iš Šventosios Romos imperijos atkovojo Nicą. Tai pavyko tik susitarus su Prancūzija, kadangi XVI a. viduryje abi valstybės buvo artimos sąjungininkės. Jas vienijo pasipriešinimas Habsburgų dominavimui pietinėje ir centrinėje Europoje (tuo pat metu į antihabsburgiškas sąjungas buvo įsijungę ir Anglija bei Nyderlandai). Osmanų imperija už šią sąjungą Prancūzijai leido prekiauti imperijos teritorijoje nemokant mokesčių.

Krizė (1566–1683 m.)

Po Suleimano mirties 1566 m. Osmanų imperija ėmė silpti, pradėjo prarasti turimas teritorijas. Valdant silpniems sultonams, taip pat ėmė krikti imperijos karinė ir biurokratinė struktūra. Nepaisant to, Osmanų imperija iki pat Vienos mūšio 1683 m., žyminčio turkų ekspansijos Europoje pabaigą, išliko labai reikšminga jėga Europoje.

Kai kurių istorikų nuomone, imperijos nuosmukio pradžią žymi jau 1571 m. įvykęs Lepanto mūšis. Tuo metu krikščionių koalicija Pietų Europoje, vadovaujama Ispanijos karaliaus Pilypo II, nusprendė palaužti Osmanų laivyno galią Viduržemio jūroje. Lepanto mūšis laikomas keršto ataka už tais metais osmanų iš Venecijos atimtą Kiprą. Mūšyje krikščioniškoji koalicija pasiekė pergalę ir paspartino osmanų dominavimo Viduržemio jūroje pabaigą. Po mūšio sultonas pasakė: „Bedieviai nusvilino mano barzdą. Ji ataugs.“^[6] Pokalbyje su Venecijos ministru, Osmanų imperijos didysis viziris teigė: „Atėmę Kiprą, mes nukirtome vieną jūsų rankų, o nugalėdami mūsų laivyną, jūs nuskutote mums barzdas.“^[7]

Praėjus vos 6 mėnesiams po Lepanto pralaimėjimo, osmanai pastatė naują laivyną, kuriame buvo 250 laivų, įskaitant 8 modernius galeasus.^[8] Konstantinopolio uostuose kasdien buvo pastatomas vienas naujas karo laivas. Tačiau Lepanto mūšyje žuvus daugeliui patyrusių jūreivių, imperijos laivynas neatgavo turėtos galios.^[9]

Krizės priežastys

Imperijos krizę nulėmė keli svarbūs veiksniai.

Per XVI a. Osmanų imperija kovėsi Austrijos ir Persijos kampanijose. Šie konfliktai mažino išteklius, šalis buvo priversta mažiau dėmesio skirti laivynui. Nuolatinė būtinybė ginti rytines ir vakarines sienas neleido veltis į ilgalaikius konfliktus jūrose. Todėl XVI a. pabaigoje Osmanų laivyno dominavimui Persijos įlankoje, Indijos vandenyne ir Prieskonių salose metė iššūkį Vakarų Europos valstybės, pirmiausia Portugalija. Vakarų Europos šalių laivynų sustiprėjimas ir kitų kelių į Aziją atradimas pakenkė ir Osmanų imperijos ekonomikai.

Europos valstybės ėmė siekti apriboti osmanų valdžią sausumos prekybos keliuose. Milžiniškos sidabro įplaukos iš Naujojo pasaulio į Ispanijos iždą, sukėlė Osmanų imperijos valiutos nevaldomą infliaciją. Tai turėjo neigiamų pasekmių visai valstybės ekonomikai. Nors, siekdamas sustiprinti ūkį, sultono Selimo II didysis viziris Sokulu Mehmedas Paša parengė Sueco ir Dono-Volgos kanalų projektus, tuo metu jie taip ir nebuvo įgyvendinti.

Sausumoje nusistovėjo beveik pastovi Osmanų imperijos valstybinė siena su Habsburgų monarchija, išlikusi iki XIX a. Čia tik retkarčiais vyko mūšiai, kurių metu buvo paimamos pavienės vienos ar kitos pusės tvirtovės. Sąlyginę ramybę nulėmė ir geografiniai veiksniai: iki mechanizacijos epochos Viena buvo tolimiausias taškas, iki kurio Osmanų armija galėjo nužygiuoti iš Stambulo per vienos kampanijos, trukdavusios nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, laiką. Be to, imperijai buvo sunku vienu metu išlaikyti du kovos frontus: vieną su Austrija, o kitą su islamiška priešininke − Safavidų Persija.

Imperijos nuosmukį taip pat lėmė ir jos atsilikimas nuo Vakarų karinių technologijų srityje. Europiečių šauliai mūšiuose nušluodavo glaustas turkų pėstininkų eiles. Austrija fronto linijoje pastatė naujo tipo žemas tvirtoves (trace italienne), prieš kurias osmanai neturėjo tinkamų kovos priemonių, todėl jų anksčiau efektyviai naudota artilerija tapo beverte. Dėl taikomų mažesnių karių verbavimo standartų, armijoje atsirado disciplinos problemos. Dėl taktikos ir ginkluotės pokyčių, anksčiau buvę ypač svarbūs sipahiai prarado kovinę reikšmę, tačiau išaugo janyčarų vaidmuo. Armijoje kilę Jelali maištai (1519–1610 m.) ir janyčarų maištai (1622 m.) sukėlė daug neramumų XVI a. pab. − XVII a. pr. imperijoje. Šių maištų metu žlugo kelios imperijos vyriausybės.

Osmanų imperijoje šiuo laikotarpiu būdingas sultonų nesugebėjimas valdyti ir galios telkimasis žemesniuose vyriausybės lygiuose. Vienintelis to laikotarpio sultonas, tvirtai valdęs imperiją, buvo Muradas IV (1612–1640 m.), kuris laikinai iš Safavidų atgavo Jerevaną (1635 m.) ir Bagdadą (1639 m.). Jis − paskutinis osmanų sultonas, vadovavęs karo veiksmams pats būdamas fronte.

Visam XVI a. II pusės − XVII a. laikmečiui būdingas haremo įsigalėjimas imperijos reikaluose. Moterų sultonato laikotarpis (apie 1530–1656 m.) apibūdina didžiausią politinę haremo įtaką imperijoje, kuomet jaunų sultonų motinos − validės valdė savo sūnų vardu. Pirmoji validė buvo Valide Hafsa Sultan, kita Nurbanu sultan, ją Baylo Andrea Giritti iš Venecijos apibūdino kaip „didžiausio gerumo, drąsos ir išminties moterį“, nepaisant to, kad ji „baudė vienus, o apdovanodavo kitus“^[10]. Paskutinės iškilios to laikotarpio moterys buvo Kösem Sultan ir jos marti Turhan Hatice. Jų politinė nesantaika baigėsi Kösem žmogžudyste 1651 m. Garsiausios ir daugiausiai įtakos turėjusios sultan: Haseki Hurem Sultan, Nurbanu Sultan, Valide Safiye Sultan, regentė Valide Kosem Sultan.

1656–1703 m. imperijos vidaus politika apibūdinama kaip Köprülü laikotarpis. Jo metu imperiją realiai valdė iš pradžių įtakingi haremo nariai, o vėliau − didieji viziriai.

Tačiau XVII a. buvo ne tik imperijos stagnacijos ir nuosmukio laikotarpis, bet ir metas, kai osmanų valstybė pradėjo prisitaikyti prie išorinių ir vidinių permainų.

Stagnacija ir reformos (1699–1827 m.)

Stagnacijos laikotarpiu daug žemių Balkanuose buvo užleista Austrijai. Kai kurios imperijos sritys, kaip antai Egiptas ir Alžyras faktiškai tapo nepriklausomi ir tik formaliai pakluso osmanams, o greitai tapo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtakos zonomis. XVIII a. centrinė valdžia suteikė vis daugiau galios vietiniams lyderiams ir savivaldai. XVII−XIX a. Osmanų imperija kovojo daugybę karų su Rusija.

Ilgas osmanų stagnacijos laikotarpis pasižymi ir nepavykusiomis reformomis. Jo pabaigoje buvo įgyvendintos kelios švietimo ir technologijų reformos, buvo įkurtos kelios aukštojo mokslo įstaigos, kaip antai Stambulo technologijos universitetas. Osmanų mokslas ir technologija buvo ypač vertinami viduramžiais. Tai lėmė turkų mokslininkų atlikta klasikinio mokslo ir Islamo doktrinos sintezė bei iš kinų perimti parakas ir kompasas. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai vyravo ir labai konservatyvios kultūrinės nuotaikos. Rašytojų gildijos paskelbė spausdintas knygas „velnio išradimu“. Dėl jų kaltės knygos imperijoje vėl pradėtos spausdinti tik praėjus 43 metams, kai 1493 m. Stambule spaustuvę įkūrė Sefardo žydai, pabėgę nuo 1492 m. prasidėjusios Ispanijos inkvizicijos.

Vėliau sekė „Tulpių laikotarpis“ (turk. Lâle Devri), taip pavadintas dėl sultono Ahmedo III meilės tulpėms ir jų naudojimo kaip taikaus valdymo simbolio. Po turkų pergalės prieš Rusiją 1712 m. nuo 1718 iki 1730 m. regione vyravo taika. Osmanų imperija pradėjo statyti įtvirtinimus aplink Balkanų miestus, kad apsigintų nuo europiečių ekspansijos. Buvo atliekamos eksperimentinės reformos: sumažinti mokesčiai, bandoma pagerinti osmanų valstybės įvaizdį, šalyje atsirado pirmosios privačių investicijų ir pelno įstaigos.

Bandymai radikaliai reformuoti osmanų kariuomenę prasidėjo valdant Selimui III (1789–1807 m.), siekusiam modernizuoti armiją pagal europiečių modelį. Šioms reformoms pasipriešino reakcinės jėgos, religiniai lyderiai ir ypač nedisciplinuoti janyčarai. Norėdami išlaikyti savo privilegijas, jie sukilo. Selimo pastangos jam kainavo sostą ir gyvybę, tačiau 1826 m. janyčarų sukilimą numalšino naujasis sultonas Mahmudas II.

Nuosmukis ir modernizacija (1828–1908 m.)

Dėl Osmanų imperijos centrinės vyriausybės nestabilumo ir nepaisant įvykusių administracinių reformų, nuo XIX a. pr. imperija ėmė prarasti vieną teritoriją po kitos.

XIX a. daugelyje šalių kilo nacionalinio atgimimo judėjimai. Jie neaplenkė ir Osmanų imperijos. Valstybėje pradėjo kurtis revoliucinės partijos. Anksčiau imperijoje įvykę sukilimai labai paveikė XIX a. pr. osmanų politiką. Dauguma turkų manė, kad tautinio nesutarimo priežastys yra išorinės. Imperija nesugebėjo numalšinti tautinės savimonės stiprėjimo. 1829 m., po nepriklausomybės karo, Graikija pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Reformos nesustabdė tautinio pakilimo Dunojaus regiono kunigaikštystėse ir Serbijoje, apie 60 metų turėjusioje dalinį savarankiškumą. 1875 m. nuo imperijos atsiskyrė Serbija, Juodkalnija, Valakija, Bosnija ir Moldavija. Po Rusijos-Turkijos karo 1877−1878 m. Osmanų imperija formaliai pripažino Serbijos, Rumunijos ir Juodkalnijos nepriklausomybę ir suteikė autonomiją Bulgarijai. Dekolonizacijos laikotarpiu Serbijos žydas Yehuda Solomon Alkalai siūlė įkurti nepriklausomą Izraelio valstybę.

Tanzimato laikotarpiu (arab. Tanzîmât − „pertvarkymas“) 1839–1876 m. įgyvendintos reformos sukūrė sąlyginai šiuolaikinę šauktinių armiją, reformavo bankų sistemą, gildijas pakeitė fabrikais. 1856 m. „Imperijos reformų ediktas“ žadėjo lygybę visiems Osmanų imperijos piliečiams nepriklausomai nuo tautybės ir išpažįstamos religijos ir praplėtė 1839 m. „Imperijos pertvarkymo edikto“ tikslus. Reformų laikotarpis pasiekė aukščiausią tašką priėmus pirmąją Otomanų imperijos Konstituciją, vadinamąją Kanûn-ı Esâsî (osmanų turkų kalba − „Pagrindinis įstatymas“). Ji buvo paskelbta 1876 m. lapkričio 23 d. Konstitucija suteikė religijos laisvę ir gyventojų lygybę prieš įstatymą.

Imperijos Pirmasis konstitucinis laikotarpis (turk. Birinci Meşrûtiyet Devri) buvo trumpas, tačiau idėja, kad konstitucinė monarchija yra atsakas į valstybę draskančius socialinius neramumus, išliko reikšminga. Šią idėją (vadinamąjį osmanizmą) puoselėjo imperijos reformatoriai, dar įvardijami Jaunaisiais osmanais, išsilavinimą gavę Vakarų universitetuose. Po 1876 m. karinio perversmo, jie privertė sultoną Abdulazizą (1861–1876 m.) atsisakyti sosto Murado V naudai. Tačiau Muradas V, motyvuojant jo nestabilia psichika, po kelių mėnesių buvo nuverstas. Jo įpėdinis Abdülhamidas II (1876−1909 m.) tapo sultonu, kai 1876 m. lapkričio 23 d. pripažino konstitucinę monarchiją. Naujasis sultonas buvo dvejiems metams sustabdęs parlamento veiklą. Konstitucijos praktinis taikymas buvo sumažintas iki minimumo.

Tuo pat metu imperija turėjo gintis nuo kitų valstybių invazijų. 1798 m. Prancūzija užėmė Egiptą. Krymo kare Osmanų imperija susivienijo su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis šalimis kovoje prieš Rusiją. Pralaimėjusi dar vieną − 1877−1878 m. − karą su Rusija, Osmanų imperija mainais už paramą Berlyno kongrese Didžiajai Britanijai paskolino Kiprą. Imperija nustojo veltis į konfliktus ir ėmė sudarinėti sąjungas su Europos valstybėmis - Prancūzija, Nyderlandais, Jungtinė Karalyste ar Rusija.

Osmanų imperijos ekonomika buvo nusilpusi ir sunkiai galėjo grąžinti skolas Europos bankams. XIX a. pabaigoje Osmanų imperija išliko tik dėl Didžiosios Britanijos vykdytos Galios balanso doktrinos. Nors Austrija ir Rusija norėjo praplėsti įtaką regione Osmanų imperijos sąskaita, bet tam priešinosi Didžioji Britanija, bijojusi išaugsiančio kitų jėgų, tokių kaip Rusija, dominavimo rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Imperijos žlugimas (1908–1922 m.)

Antrasis konstitucinis laikotarpis (turk. İkinci Meşrûtiyet Devri) − galutinio Osmanų imperijos žlugimo metas. Šiuo laikotarpiu politikoje dominavo Vienybės ir Progreso komitetas (turk. İttihâd ve Terakkî Cemiyeti) ir judėjimas, vėliau pavadintas Jaunaisiais turkais (turk. Jön Türkler). Jaunųjų turkų revoliucija prasidėjo 1908 m. liepos 3 d. ir greitai išplito visoje imperijoje, priversdama sultoną atkurti 1876 m. konstituciją ir sušaukti parlamentą. Konstitucinį laikotarpį trumpam nutraukė 1909 m. antirevoliucinis perversmas ir kovo 31 d. incidentas, kuris baigėsi sultono Abdulhamido II nušalinimu ir tremtimi į Salonikus. Soste jį pakeitė brolis Mehmedas V Reşad.

Pasinaudodama Jaunųjų turkų revoliucijos sukeltais neramumais, Austrija-Vengrija 1908 m. aneksavo Bosniją ir Hercegoviną, nors šią teritoriją ji buvo užėmusi po Turkijos-Rusijos karo ir Berlyno kongreso dar 1878 m. Per Italijos-Turkijos karą Balkanų lyga (Bulgarija, Juodkalnija, Graikija ir Serbija) paskelbė karą Osmanų imperijai ir ji prarado beveik visas teritorijas Balkanuose per 1912−1913 m. vykusius Balkanų karus. Karai Libijoje ir Balkanuose tapo pirmuoju rimtu išbandymu Vienybės ir progreso komitetui. Osmanų imperija pralaimėjo karą su Italija, kuriame pirmąkart panaudoti lėktuvai, ir prarado Libiją.

XIX a. pab. susikūrusios Balkanų valstybės siekė gauti daugiau teritorijų iš Osmanų imperijos, ypač Albanijos, Trakijos ir Makedonijos provincijų. Šį siekį jos motyvavo nacionaline provincijų gyventojų sudėtimi. Nuo pat konfliktų Balkanuose pradžios, Rusija juose veikė kaip tarpininkas ir 1912 m. kovą buvo sudaryta Serbijos ir Bulgarijos sutartis, tų pačių metų gegužę Graikijos ir Bulgarijos sutartis, o Juodkalnija 1912 m. spalį susitarė su Serbija ir Bulgarija.

Serbijos-Bulgarijos sutartis, dar vadinama Makedonijos padalinimu, buvo pagrindinė Pirmojo Balkanų karo priežastimi. Antrasis Balkanų karas kilo, kai buvę sąjungininkai pradėjo konfliktą dėl naujai gautų teritorijų. Tai sudarė Osmanų imperijai galimybę atgauti dalį teritorijų Trakijoje. Balkanų karai Osmanų imperijoje 1913 m. sukėlė perversmą ir po to sekusį Trijų pašų valdymą.

Pirmasis pasaulinis karas

Osmanų imperija dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo Vidurio Rytų kampanijose pasirašius Vokietijos ir Osmanų imperijos sutartį. Iš pradžių imperija laimėjo keletą svarbių pergalių (Galipolio mūšis ir Kuto apgultis), bet Kaukazo kampanijoje ją sutriuškino Rusijos kariuomenė. Rusijos revoliucija 1917 m. leido osmanams atsigauti ir karo pabaigoje jie užėmė Azerbaidžaną, tačiau pralaimėjus kare imperija buvo priversta atiduoti užimtas teritorijas. Svarbus įvykiai Pirmojo pasaulinio karo metu tapo armėnų pasipriešinimas Vano provincijoje. Jis sukėlė didelio masto armėnų deportacijas ir žudynes. Per armėnų genocidą osmanų kariai ir kurdų karo vadai žudė armėnus jų kaimuose ir deportacijos stovyklose Sirijos dykumoje.^[11] Osmanų vyriausybė kaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija, kuri okupavo rytinę Anatoliją, taip pat dėl armėnų savanorių dalinių Raudonojoje Armijoje. Galiausiai Osmanų imperija pralaimėjo karą po Edmund Allenby vadovaujamų britų pajėgų stateginių taikinių atakų ir arabų sukilimo 1916–1918 m.

Osmanų imperijos pabaiga

Osmanų imperija pasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo pasirašydama Mudroso paliaubas 1918 m. spalio 30 d. praėjus 17 dienų po Stambulo okupacijos. Pagal Sevro taikos sutartį Osmanų imperija prarado visas Artimųjų Rytų teritorijas, kurios tapo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mandatais. Didelės sritys pietų ir vakarų Anatolijoje tapo Italijos įtakos zonomis. Beveik visa Trakija atiteko Graikijai, kuri taip pat gavo Izmiro protektoratą. Marmuro jūros sąsiauriai tapo sąjungininkų valdoma tarptautine zona. Armėnija tapo nepriklausoma valstybe. Didžioji Britanija gavo beveik viską pagal slaptą Sykes-Picot susitarimą, kurį ji sudarė su Prancūzija 1916 m. dėl Artimųjų Rytų padalijimo.

Stambulo ir Izmiro okupacija sukėlė turkų nacionalinį judėjimą, Turkijos nepriklausomybės karą ir Turkijos Respublikos įkūrimą.

Mustafa Kemalio Atatiurko vadovaujamas turkų nacionalinis judėjimas Ankaroje 1920 m. balandžio 20 d. įkūrė Didžiąją nacionalinę asamblėją (Büyük Millet Meclisi), kuri atsisakė pripažinti Osmanų valdžią Stambule ir okupacines pajėgas Turkijoje. Turkų revoliucionieriai sutelkė „žmonių armiją“ ir iš Turkijos išvijo Graikijos, Italijos ir Prancūzijos pajėgas. Jie atgavo provincijas, kurios pagal Sevro sutartį buvo atiduotos Armėnijai ir kėlė grėsmę britų pajėgoms, kontroliuojančioms sąsiaurius. Ilgainiui turkų revoliucionieriai atgavo Stambulą ir sąsiaurių kontrolę bei 1922 m. lapkričio 1 d. panaikino sultonatą. Paskutinis sultonas Mehmedas VI Vahdettin (1861–1926 m.) paliko Turkiją 1922 m. lapkričio 17 d. Oficialiai Turkijos Respublika buvo paskelbta 1923 m. liepos 24 d., pasirašius Lozanos taikos sutartį. 1924 m. kovo 3 d. buvo panaikintas Kalifatas. Sultonas ir jo šeima buvo paskelbti nepageidautinais asmenimis Turkijoje ir ištremti. Po penkiasdešimt metų, 1974 m., Turkijos Didžioji nacionalinė asamblėja suteikė buvusios dinastijos palikuoniams teisę gauti Turkijos pilietybę. Iš iširusios imperijos susidarė apie 40 valstybių (įskaitant Šiaurės Kipro turkų respubliką).

Išnašos

Nuorodos

Vikiteka: Osmanų imperija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Minčigano universiteto resursai apie Osmanų imperiją (angl.)
• Osmanų imperija: informacija Archyvuota kopija 2010-05-13 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Osmanų imperijos chronologija (angl.)
• Osmanų imperijos vėliavos Archyvuota kopija 2008-02-14 iš Wayback Machine projekto. (turkų k.)

Ž • A • R Musulmonų Kalifato raida